Susirgus cukriniu diabetu vienas pagrindinių uždavinių yra išsiaiškinti insulino ir angliavandenių santykį, t. y. kiek reikia suleisti insulino tam tikram angliavandenių kiekiui. Tačiau net ir žinant šį santykį, ne visada pavyksta išlaikyti gliukozės kiekį kraujyje normos ribose. Regis, suskaičiuota kiekviena kruopelė, kiekvienas duonos trupinėlis ir suleista tiksli insulino dozė, bet gliukozės kreivė kyla į viršų nors tu ką! Į neviltį varo situacijos, kai to paties maisto mažesnis kiekis veikia vienaip, o didesnis kiekis, kai, rodos, tereikia padauginti iš dviejų, – visiškai kitaip. Bėda ta, kad elementarieji matematikos dėsniai diabeto užduotyse ne visada veikia – dukart du ne visada lygu keturi.
Prieš pradėdami aiškintis diabeto matematikos taisykles, grįžkime į devintą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai kanadietis gydytojas Davidas Jenkinsas, norėdamas padėti diabetu sergantiems žmonėms pasirinkti maistą, mažiausiai keliantį gliukozės kiekį kraujyje, sudarė glikeminio indekso lentelę. Cukrų ir gliukozę prilygino šimtui balų, kaip didžiausią įtaką glikemijai turinčius produktus. Bananai, vynuogės, arbūzai ir kiti saldūs vaisiai gavo 70–90 balų. Iš esmės visi produktai buvo suskirstyti į aukštą, vidutinį ir žemą glikeminį indeksą turinčias grupes. Išskirti ir įvairiai termiškai apdoroti produktai, tarkime, kepto batato glikeminis indeksas yra 94, o virto – 46. Labai įdomu, kad keptos krakmolingos bulvės gavo 111 balų, kas yra daugiau už cukrų. Mokslininko įsitikinimu, diabetu sergantiems asmenims, norint palaikyti gerą gliukozės kiekį kraujyje, reikia valgyti tik žemo glikeminio indekso produktus, o piktnaudžiauti skalės viduryje esančiais patiekalais galima tik labai retai. Netrukus ir dietologai ėmė taikyti šį principą antsvorio turintiems pacientams.
Bėgant metams ir tobulėjant diabeto savikontrolės galimybėms, pacientai pastebėjo, kad suvalgius nedidelį „uždrausto vaisiaus“ kiekį, nieko baisaus gliukozės kreivėms nenutinka. Viena ar dvi vynuogės, kąsnis banano ar pyrago taip greitai ir stipriai nekelia gliukozės kiekio kraujyje. Netylant diskusijoms tarp gydytojų ir diabetu sergančių, kai viena pusė kategoriškai ribojo ar net draudė tam tikrus produktus, o kita pusė bandė išsikovoti teisę nors kartkartėmis pasaldinti gyvenimą, 1997 metais Harvardo universiteto mokslininkas Valteris Viletas (Walter Willett) ir jo komanda išsprendė šį rebusą ir rado atsakymą – kalta glikeminė apkrova. Skirtingai nuo glikeminio indekso, kuris lygina tokį patį angliavandenių skaičių turinčių produktų poveikį glikemijai, naujas metodas labiau kreipė dėmesį į faktiškai suvalgyto maisto angliavandenių kiekį. Pagal įtaką glikemijai glikeminė apkrova skirstoma taip:
- žema glikeminė apkrova – iki 10,
- vidutinė glikeminė apkrova – 11–19,
- aukšta glikeminė apkrova – daugiau kaip 20.
Glikeminė apkrova apskaičiuojama pagal formulę:
GI x AG/100,
kur GI – glikeminis indeksas, AG – angliavandenių kiekis porcijoje
Tokiu būdu uždrausti produktai tapo leistini, ribojant jų kiekį. Pavyzdžiui, arbūzas laikomas ne pačiu tinkamiausiu maistu sergantiems diabetu, jo glikeminis indeksas yra 75, 100 g gabalėlyje yra 7 g angliavandenių. Tačiau apskaičiavus arbūzo glikeminę apkrovą, paaiškėtų, kad tai žemos glikeminės apkrovos produktas (75×7/100=5,25). Netgi 200 g arbūzo taip pat dar turėtų žemą glikeminę apkrovą (75×14/100=10,5). Taigi ne tik arbūzai, bananai, vynuogės ar net išsvajotas mažytis gabalėlis torto tapo ne draudžiamu, o ribojamu maistu, t. y. leidžiamu suvalgyti nedidelį kiekį.
Žinoma, užtruko ne vienerius metus, kol medikai priėmė šią naują informaciją, o kai kur ji vis dar ignoruojama ir pacientams apie tai neaiškinama. Daugelis dietologų iki šiol sudarinėja mitybos planus remdamiesi tik glikeminiu indeksu, kuris parodo tik dalį tiesos.
Taigi grįžkime prie diabeto matematikos, kur, kaip jau sakėme, dukart du ne visada lygu keturi. Sakykime, dvi dienas iš eilės valgomas tas pats maistas (pvz., ryžiai, kurių glikeminis indeksas 73, angliavandenių kiekis 100 gramų virto produkto yra 30 g), tik vieną dieną jo suvalgoma 50 g, o kitą dieną dėl didesnio apetito – 100 g. Matematiškai žiūrint, jei pirmą dieną pakako 1 vv insulino, antrą dieną, valgant dvigubai daugiau, turėtų pakakti 2 vv insulino, bet kažkodėl gliukozės kiekis kraujyje laikosi aukštesnis ir nė neketina kristi. Kodėl? Todėl, kad pirmą dieną glikeminė apkrova buvo žema (73×15/100=10,95), o antrą dieną, suvalgius dukart daugiau, glikeminė apkrova jau buvo aukšta (73×30/100=21,9). Žemos apkrovos maistui skaičiuojama vienokia insulino dozė, o aukštos apkrovos – visiškai kitokia – nebūtinai dviguba. Todėl sergant diabetu pravartu ne tik žinoti insulino ir angliavandenių santykį, bet ir išsiaiškinti, kiek insulino reikalinga skirtingos glikeminės apkrovos maistui. Tą padaryti galima tik atidžiai stebint gliukozės kreives ir išsivedus savas formules.
Norint gerai valdyti diabetą, yra svarbus tiek glikeminis indeksas, tiek glikeminės apkrovos reikšmė, nes abu rodikliai padeda įvertinti, ar pasirinkti produktai ir jų kiekis yra palankūs sveikatai. Didžiausią glikeminį indeksą turi produktai, kurie yra stipriai perdirbti bei turintys lengvai skylančių angliavandenių, vadinasi, jų mitybos racione turėtų būti mažiausiai. Glikeminės apkrovos reikšmė gali pasufleruoti, kokio dydžio turėtų būti porcija, kad nereikėtų vargti kovojant su į kosmosą šaunančiomis gliukozės kreivėmis. Sakykime, jeigu žmogus, valgydamas tris kartus per dieną, suvartoja 120 g angliavandenių ir jam nepavyksta išlaikyti gliukozės kiekio normos ribose, galbūt reikėtų pabandyti tą patį angliavandenių kiekį išskaidyti ne per tris (po 40 g angliavandenių), o per penkis kartus (po 24 g angliavandenių). Valgant mažesnėmis porcijomis, bet dažniau, skatinamas metabolizmas ir reguliuojamas svoris, taip pat mažėja paros insulino dozė, lengviau išlaikyti gliukozės kiekį normos ribose. Glikeminės apkrovos taikymo metodas įrodo, kad svarbu ne tik tai, ką valgome, bet ir kokiais kiekiais.