Santaros klinikų Endokrinologijos centro vadovę doc. dr. Žydrūnę Visockienę kalbina Asta Berdikšlienė
Kodėl kai kurie žmonės, sergantys 1 tipo cukriniu diabetu, paniškai bijo hipoglikemijų ir sąmoningai laiko aukštesnį gliukozės kiekį kraujyje? Maža to, jie vengia netgi gydytis ligoninėje, kur stengiamasi gliukozės kiekį kraujyje sureguliuoti taip, kad neviršytų rekomenduojamų normų.
Svarbu suprasti, kodėl jie bijo. Tikriausiai tų žmonių gyvenime yra buvę sunkių hipoglikemijos epizodų ir jie tiesiog bijo grįžti į tą būseną. Jei tai yra hipoglikemijos – pseudohipoglikemijos baimė, tai turbūt nėra tiesiogiai susiję su ligonine. Greičiausiai jiems toks gliukozės kiekis kraujyje yra komfortiškas.
Yra patirčių, kaip medicinos personalas netinkamai reagavo į hipoglikemijos priepuolį.
Labai keista ir liūdna šiais laikais girdėti tokias istorijas. Pirmiausiai noriu pabrėžti, kad tinkama, kvalifikuota pagalba, sergant cukriniu diabetu, efektyviausiai bus suteikta specializuotuose endokrinologijos skyriuose. Jei pacientas gydėsi kitame skyriuje ar nespecializuotoje ligoninėje, žinoma, kad gali būti ir ne visai adekvati reakcija. Taip pat tai ir detalesnių paciento mokymų galimybių klausimas. Ir tai nėra tik ligoninės, tai yra paciento galimybių įsivertinti savo žinias ir kontrolę klausimas.
Kaip Endokrinologijos centre dirbama su pacientais, bijančiais hipoglikemijų?
Žmogus turi savo komforto ribą, už kurios bijo išeiti. Išėjus iš jos, prasideda hipoglikemijos simptomai – pseudohipoglikemija. Ji nėra pavojinga sveikatai, nes iš tiesų net nepriartėjama prie hipoglikemijos. Visų pirma, tai reiškia viena – pacientas nuolatos gyvena palaikydamas aukštesnį gliukozės kiekį kraujyje, todėl mums reikia susitarti gerinti šiuos rodiklius. Antras susitarimas, kad tą darysime palaipsniui. Ir trečia, turime įtikinti, kad ta riba, kurią pacientas psichologiškai jaučia kaip pavojingą, iš tiesų yra saugi. Jei hipoglikemijos simptomų atsiranda, tarkime, ties 7 mmol/l, tai mes stengsimės daryti tokią gliukozės kiekio kraujyje korekciją ir pasiekti tokią vidutinę glikemijos kontrolę, kad pacientas šių simptomų nebejaustų. Palaipsniui tą ribą mažinsime iki 6, vėliau – iki 5 mmol/l. Jeigu pacientas sutinka bendradarbiauti ir siekti geresnio tikslo, viskas įmanoma. Tačiau jei tvirtina, kad nesiruošia nieko keisti, mes negalime niekuo padėti. Labai noriu pabrėžti bendradarbiavimo svarbą.
O kaip su tais pacientais, kurie jaučia ne tik fizinius simptomus, bet jiems prasideda nerimo priepuoliai, panikos atakos, kamuoja neramios mintys?
Jei vos pasimatavus gliukozę ir pamačius, tarkime, mažesnį nei 10 mmol/l rodiklį, prasideda panikos ataka, svarbu stengtis suprasti, kodėl tai vyksta? Galbūt tai yra kažkoks praeities šešėlis, galbūt informacijos trūkumas. Bet mūsų gydytojų komandą sudaro ne vienas specialistas, o tarp jų yra ir slaugytojas diabetologas, ir psichologas. Žmogus, išgyvenantis tokią būseną, turi būti nusiteikęs gauti pagalbą. Nes panikos ataka nėra susijusi su realiu pavojumi. Psichologo pagalba yra būtina suprantant panikos atakos priežastį ir ją valdant. Nes, tarkime, kažkada kažkas nesuteikė reikiamų žinių. Bet tai yra praeitis, kurios mes nepakeisime. Reikia išsiaiškinti, ar tai yra žinių stokos, ar patirties problema, kad ją išsprendus kitą kartą žinotume, kad nei 10, nei 8 mmol/l nėra pavojinga ir žmogus gali būti ramus. Kai pats pacientas supranta, kad tai yra panikos ataka ir realaus pavojaus nėra, nes 10 mmol/l yra saugi riba – o tam jis turi turėti daug žinių – galima išmokti valdyti savo panikos atakas ir neleisti joms kilti. Tam reikalinga kompleksinė pagalba ir paties paciento noras siekti geresnių rezultatų. Tam tikroms sunkioms panikos atakų ar nerimo sutrikimų formoms valdyti gydytojas psichiatras gali skirti geriamųjų vaistų. Vėlgi noriu pabrėžti bendradarbiavimo svarbą. Pacientas turi išdrįsti gydančiam gydytojui pasakyti apie jį kankinančias problemas ir nusiteikti kartu bandyti pamažu jas įveikti. Nežinodami paciento būsenos, gydytojai niekaip negalės padėti.Apmaudu, kad dalis naujai diagnozuotų pacientų, turėdami galimybę kreiptis psichologo konsultacijos, jos atsisako. Normalu yra tris–keturias dienas ašaroti, o po to pradėti kalbėtis. Deja, bet tie, kuriems psichologo konsultacijos reikia labiausiai, jos atsisako. Mes juk negalime per prievartą žmogaus nuvesti į konsultaciją. Tai turi būti jo apsisprendimas, kuris palengvina susitaikymą su situacija ir tolimesnį gyvenimą.
Kaip elgtis, jeigu pacientas sutinka bendradarbiauti, bet vis tiek jį ištinkapanikos ataka ar nerimo priepuolis?
Nedelsiant reikia kreiptis į savo gydytoją ar slaugytoją diabetologą, jei jie tuo metu dirba. Nakties metu ar savaitgalį situaciją reikia paaiškinti slaugytojui ir paprašyti iškviesti budintį gydytoją. Nereikia bijoti prašyti pagalbos. Pačios slaugytojos gali padėti, kol ateis gydytojas. Dažnai labai padeda tiesiog buvimas kartu, pasikalbėjimas ir užtikrinimas, kad žmogus yra saugus. Net jei kažkada pacientas turėjo nemalonios patirties ligoninėje, verta žinoti, kad tiek gydytojų, tiek slaugytojų kompetencija ir suvokimas per kelerius metus labai patobulėjo, o be to, yra ir naujų slaugytojų bei rezidentų. Mes labai pasikeitėme, daug tobulinomės, kūrėme kuo palankesnę pacientams paslaugų kokybę ir prieinamumą.
Turbūt itin svarbu konsultuoti naujai diagnozuotus pacientus, kad baimių būtų kuo mažiau. Ar įmanoma gauti specialisto pagalbą karantino metu?
Iki karantino naujai diagnozuoti pacientai ateidavo vizito ir aptarti rezultatų, konsultuotis su slaugytoju diabetologu praėjus po diagnozės vienam, trims ir šešiems mėnesiams. Karantino metu tokios galimybės neliko, todėl konsultuojame telefonu, konsultacinėje poliklinikoje užrašome pas kolegas gydytojus. Žinoma, pandemija sumažino galimybes padėti, bet stengiamės ir prašome kolegų pagalbos konsultuojant, kad priimtų kaip papildomą pacientą.
Ko palinkėtumėte hipoglikemijos baimę turintiems pacientams?
Linkiu būti drąsiems, smalsiems ir nebijoti kreiptis pagalbos. Yra gydytojų, yra priemonių, kaip galima padėti – insulino pompos, jutikliai, konsultacijos. Išdrįskite žengti tą žingsnį!