Cukriniu diabetu sergančių paauglių vasaros stovykloje, kurioje viešėjau prieš metus, mano akis užkliuvo už draugų trijulės. Linksmi ir besišypsantys vaikinai iš bendraamžių išsiskyrė savo energija bei garsiu juoku. Negalėjau jų pamiršti, vis pagalvodavau, kaipgi jiems sekasi, ar tvirta „cukrinė“ draugystė? Nepatingėjau po metų jų susirasti ir pakalbinti. Taigi susipažinkime – Matas, Titas ir Dominykas – kompanija geriausių draugų, save šmaikščiai vadinančių cukriniais broliais arba trimis muškietininkais.
Nerūpestingais paaugliais šių vaikinų nepavadinsi. Septyniolikmečiai atsakingai ruošiasi paskutiniams metams mokykloje ir jau galvoja, kurią studijų kryptį pasirinkti. Štai Matas – būsimas architektas, Titas – programuotojas, o Dominykas svajoja apie automechaniko profesiją. Tačiau šalia kiekvienam paaugliui būdingų svarstymų apie ateitį šie jaunuoliai dar turi rūpintis ir nepagydoma liga – 1 tipo cukriniu diabetu. Titas šią diagnozę išgirdo prieš trejus metus, o Dominykas su Matu skaičiuoja jau dešimtmetį. Vaikinai sako, kad susitaikyti su liga jiems buvo mažesnis iššūkis nei jų tėvams. Titas prasitaria, kad šoko apimti artimieji jį net bandė gydyti pasitelkdami žiniuonių burtus ir žolelių užpilus. Vis dėlto vienintelė pasiteisinusi priemonė ligai valdyti buvo, žinoma, tik insulinas. Dabar Titas džiaugiasi, kad ligą valdo profesionaliai – vaikinas su tėčio pagalba susikūrė dirbtinės kasos sistemą. Tikėtina, kad ateityje Tito pavyzdžiu paseks ir Matas su Dominyku, ligai valdyti naudojantys insulino pompas ir sensorius. Vaikinai sako, jog dirbtinė kasa yra kiekvieno diabetu sergančio asmens svajonė, mat ją naudojant kasdienybė tampa daug lengvesnė, o ir pati liga kelia mažiau rūpesčių ir suteikia daugiau laisvės.
Nors bičiuliai draugystę užmezgė diabetu sergančių paauglių stovykloje, sako, jog jų santykiai tik pokalbiais apie ligą neapsiriboja. Jaunuoliai pabrėžia, kad turi daug įdomesnių temų nei tik juos vienijanti liga. Tai ir mokslai, ir santykiai su merginomis, ir kompiuteriniai žaidimai, ir muzika. Beje, vaikinų susidomėjimas muzika tikrai neeilinis. Jaunuolius itin žavi repas, tad paskatinti stovyklos vadovo Augusto bičiuliai suvienijo jėgas ir patys pradėjo kurti tekstus bei muzikinius takelius. Savo dainas jie leidžia pasislėpę po sceniniais pseudonimais – Agurkas Reperis, Dominicus ir Usbonis. Muzikinėse platformose Youtube ir Spotify jaunuolių muzika renka šimtus perklausų, tad vaikinai prasitaria, jog kartais pasvarsto ir apie profesionalių muzikantų karjerą. Jaunuoliai užsimena apie ateities planus – per artimiausius metus žada įrašyti ir išleisti debiutinį repo muzikos albumą.
Šalia muzikos vaikinai turi ir kitų mėgstamų veiklų. Draugai tikina, jog laisvalaikį leidžia aktyviai – visi sportuoja, Matas ir Titas treniruojasi sporto salėje, kilnoja svarsčius, žaidžia tinklinį. Jaunuoliai pabrėžia, kad aktyvus gyvenimo būdas naudingas ne tik dėl geresnės glikemijos kontrolės, bet ir bendrai sveikatai, kūno grožiui palaikyti. Dominykui patinka ir kartingų sportas, sako, kad važinėjimas jais – vienas didžiausių jo pomėgių. Beje, Matas pabrėžia, kad sėkmė treniruotėse priklauso ne tik nuo to, kiek sportuoji, bet ir nuo to, ką valgai. Vaikinai sako vartojantys daugiau baltymų turinčio maisto, mat tai yra pagrindinė raumenų statybinė medžiaga. Ir nors dėl sportinės sėkmės jaunuoliai laikosi tam tikrų mitybos rekomendacijų, sako, kad yra išsiugdę sveiką santykį su maistu, tad savaitgaliais leidžia sau pasilepinti picomis ar ledais.
Kadangi Dominykas ir Titas gyvena Šiauliuose, o Matas – Klaipėdoje, jaunuoliai draugystę palaiko per atstumą. Kasdien trijulė susirašo ar susiskambina, o pasitaikius progai iškart pradeda planuoti susitikimus pajūryje arba Dominyko ir Tito gimtajame mieste. Paklausus, ar daug laiko praleidžia prie ekranų, vaikinai pripažįsta, kad nesinaudoti technologijomis šiais laikais yra neįmanoma. Vis dėlto paaugliai tikina, kad jų laikas internete neina veltui – Youtube bei Tiktok programėlėse vaikinai dažnai randa įdomios ir naudingos informacijos, juokingų vaizdo įrašų bei inspiruojančių pokalbių su įžymiais žmonėmis. Pasiteiravus, ar nors vienas iš jų yra jiems autoritetas, jaunuoliai konkrečios įžymybės, sako, negalintys išskirti, tačiau užsimena, kad didžiausi įkvėpėjai jiems buvo diabeto stovykloje sutikti vadovai – motyvuojantys, linksmi ir lengvai randantys bendrą kalbą su paaugliais.
Paklausti apie ligos eigą ir jos keliamus iššūkius, vaikinai patikina, kad sergant diabetu būna įvairių dienų, todėl reikia nusiteikti, kad tikrai pasitaikys sudėtingų, nenumatomų situacijų. Matas prisimena, kaip prieš svarbias irklavimo varžybas jam nukrito cukraus kiekis kraujyje, bet apie pasitraukimą iš varžybų nė negalvojo. Visada po ranka turėdamas greitųjų angliavandenių, Matas sugebėjo pakelti cukraus kiekį kraujyje, sėkmingai startuoti ir pasiekti finišą. Dominykas taip pat prisimena atvejį, kai prieš bėgimą pasimatavo glikemiją iš kraujo, mat įtarė, jog sensorius rodo netikslius duomenis. Rezultatas iš kraujo lašo buvo vos 1,9 mmol – tikrai netinkamas aktyviai sportinei veiklai. Jaunuolis džiaugiasi pasikliovęs savo kūno siunčiamais signalais, nes kitu atveju ši istorija galėjo baigtis reanimacijoje. Ir nors ekstremalių situacijų šie draugai yra patyrę, sako, kad su ligos keliamais iššūkiais tampa daug lengviau susitvarkyti pasikalbėjus su cukriniu diabetu sergančiais bičiuliais. Titas, Matas ir Dominykas šią draugystę be galo vertina, mat suprasti, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, gali tik likimo broliai. Draugai sako nuoširdžiai vienas kitą palaikantys sudėtingose situacijose, bet nevengia ligos tema ir pajuokauti. Bičiuliai įsitikinę, kad juos, be diabeto ir muzikos, dar vienija ir bendras humoro jausmas, mat diabetu nesergantys draugai visų jų juokelių iki galo tikrai nesuprastų.
Visi trys vaikinai ligą valdo savarankiškai, tačiau prasitaria, jog tėvų kontrolės neįmanoma išvengti. Jaunuoliai tvirtina, kad tėvai ypač jautriai reaguoja į glikemijos pokyčius ir suvartoto maisto kiekį. Matas, Titas ir Dominykas sako, jog labiausiai erzina klausimai: „Koks cukrus?“, „Ar jau susileidai?“, „Ką užvalgei?“ Vaikinai viliasi, jog išvykus studijuoti tėvai nebestebės jų cukraus kreivių ir daugiau atsakomybės perduos į jų rankas. Vis dėlto trijulė supranta, kad artimieji taip elgiasi iš noro padėti. Bičiuliai tikina, kad nepaisant visko, yra dėkingi tėvams už pagalbą ir patarimus bandant suvaldyti cukraus kiekį kraujyje, motyvaciją nepasiduoti susidūrus su ligos keliamais sunkumais bei paskatinimą kurti ir užsiimti mėgstamomis veiklomis.
Paklausus, ar dėl diabeto teko ko nors atsisakyti, Titas ir Dominykas sako, jog jų gyvenimo planuose tiesiog nebeliko plano B. Pabaigę mokyklą abu norėjo stoti į Karo akademiją, tačiau sergant diabetu to padaryti neįmanoma. Matas užsimena, kad dėl glikemijos svyravimų teko paaukoti ramų miegą, mat naktimis tenka keltis ir susileisti insulino ar užvalgyti. Tačiau jaunuoliai per daug dėl to neliūdi ir sako, jog diabetas turi ir savų privalumų. Titas džiaugiasi galimybe nemokamai lankytis muziejuose bei daug pigesnėmis kelionėmis viešuoju transportu, o Dominykas patikina, kad jei ne diabetas, galbūt net nebūtų sutikęs savo mylimosios. Įdomus faktas, kad Dominyko išrinktoji Živilė taip pat cukrinukė ir jiedu susipažino toje pačioje „Diabeto IQ“ klubo organizuojamoje stovykloje Šventojoje. Vaikinas juokauja, jog mylimoji jam kaip insulinas, mat dėl jaudulio prieš pasimatymus jam pradeda stipriai plakti širdis ir krenta cukraus kiekis kraujyje.
Su vaikinais taip pat kalbėjome ir apie tai, kaip jie įsivaizduoja save po 10 metų. Titas ir Dominykas sako, jog norėtų dirbti mėgstamą darbą, sukurti šeimą bei susilaukti vaikų. Vaikinai viliasi, kad atžalos cukrinio diabeto iš jų nepaveldės, tačiau sako esantys pasiruošę viskam. Titas tikina, kad net ir susirgus atžalai ši žinia iš vėžių jo neišmuštų, juk svarbiausia pozityvus nusiteikimas ir drąsus žvilgsnis į ateitį, o sukaupta patirtis valdant ligą tik palengvintų šią dalią.
Baigiantis pokalbiui Matas, Dominykas ir Titas užsimena, jog norėtų perduoti žinutę neseniai ligos diagnozę išgirdusiems žmonėms ir jų artimiesiems. Vaikinai teigia, jog diabetas jų gyvenimo nesugriovė, iš tiesų įvyko priešingai. Ligos dėka jaunuoliai atrado naujų pažinčių, sukūrė prasmingų ryšių, diabetas jiems parodė, kaip žmogus gali atsiskleisti ir sutvirtėti sudėtingose situacijose. Taip pat vaikinai sako, kad nereikia savęs ir nuvertinti. Jie pataria save pagirti ir palepinti – nepagydoma liga sirgti tikrai nelengva, todėl už tai, jog išlieki stiprus, galima save apdovanoti. Trijulė giliai įsitikinusi, kad kas dieną reikia tiesiog daryti geriausia, ką gali, mat diabetas jau išmokė – ateities nenuspėsi ir nesuplanuosi.