„Tai turbūt daug saldainių valgei!“, „Kaip tu gali badytis – kaip koks narkomanas!“, „Jei rysi kaip paršas, susirgsi diabetu“, „Tai ne liga, tai – gyvenimo būdas!“, „Tavo tyrimai rodo, kad visiškai nesusitvarkai su savo cukrum!“ – tokius ir panašius pasakymus tikriausiai yra girdėjęs kiekvienas diabetu sergantis žmogus. Nesvarbu, kurio tipo diabetas, nesvarbu, kokio amžiaus sergantis žmogus. Visuomenė pamažu atsikrato nepagarbaus ir diskriminacinio požiūrio į kitos rasės, tautybės, religijos, lytinės orientacijos žmones. Tačiau sergantys lėtinėmis ligomis vis dar susiduria su pašaipomis ir net patyčiomis. Sociologinės apklausos rodo, kad dauguma tiek pirmojo, tiek antrojo tipo diabetu sergančių žmonių vengia kalbėti apie savo ligą, nes jaučia gėdą, kaltę, nepilnavertiškumą, bijo smerkimo, kritikos, perdėto apgailestavimo, užuojautos. Jie linkę geriau nutylėti, slėpti, kad serga, viešumoje nesileisti insulino, nesimatuoti gliukozės ar nenešioti reikalingų prietaisų (insulino pompos ar NGJ). Toks elgesys skatina izoliaciją, kelia nerimą, vengiama naujų pažinčių ir artimų santykių, gilėja psichologinės problemos, imama neigti pati liga, nepaisoma kontrolės, ignoruojami sveikatos pokyčiai. Šią padėtį gali pakeisti tik švietimas. Labai svarbu ne tik kalbėti (visuomenėje, žiniasklaidoje, mokyklose) apie lėtines ligas (ne tik diabetą!), bet ir pasirinkti tinkamus žodžius. Nė viena liga nėra gyvenimo būdas, nes gyvenimo būdą žmonės renkasi, o ligų, deja, ne. Nė vienas sergantis žmogus nenusipelno smerkimo ar teisimo. Deja, teisėjo intonacijų dažnai nevengia net gydytojai ar slaugytojai. Žodis gali sužeisti ir sužlugdyti. Juk ranką susilaužiusio žmogaus niekas nepašiepia dėl nešiojamo gipso.
Nedalinkite nepageidaujamų patarimų apie mano mitybą. Patarinėti, kai Jūsų niekas neklausia, nėra mandagu. Be to, daugelis visuomenėje gajų įsitikinimų apie diabetą („tu turi tiesiog nustoti valgyti cukrų“) yra pasenę arba iš esmės neteisingi.
Supraskite ir įvertinkite – diabetas yra sunkus darbas. Aš jo nesirinkau, savo noru neįsidarbinau ir negaliu nedirbti. Jis reikalauja mąstymo apie tai, ką, kada ir kiek valgyti, kaip stebėti kraujo gliukozę, atsižvelgti į fizinį aktyvumą, vaistus, stresą ir taip toliau – ir taip kasdien.
Nepasakokite siaubo istorijų apie savo močiutę ar kitus žmones, sirgusius diabetu. Diabetas baisus ir be tokių istorijų. Be to, dabar žinoma, kad gerai kontroliuojant ligą, šansai gyventi ilgą, sveiką ir laimingą gyvenimą yra tikrai dideli.
Pasiūlykite kartu siekti sveikesnio gyvenimo. Jūs tikrai galite padėti nepalikdami manęs vieno su mano pastangomis keistis, pvz., pradėti sportuoti. Be to, sveikesnis gyvenimo būdas naudingas kiekvienam.
Nežiūrėkite pasibaisėję, kai aš matuojuosi gliukozę ar leidžiuosi insuliną. Man tai irgi neteikia džiaugsmo! Tačiau šie veiksmai padeda man kontroliuoti ligą. Jei man reikės slapstytis, bus tik sunkiau.
Paklauskite, kokios pagalbos man reikia. Daugelyje gyvenimo smulkmenų man galbūt praverstų Jūsų parama. Tačiau tai, ko man reikia, gali būti visai ne tai, ką Jūs įsivaizduojate.
Nesakykite tuščių žodžių. Jums gali norėtis mane paguosti, maždaug: „Ei, gali būti ir blogiau; juk tau ne vėžys!“ Nuo to aš nesijaučiu geriau, o tokia frazė tarsi reiškia, kad diabetas nėra rimtas reikalas. Kaip ir vėžys, diabetas yra rimtas reikalas.
Remkite mano pastangas rūpintis savimi. Padėkite man susikurti aplinką, kurioje aš galiu rinktis maistą. Gerbkite mano atsisakymą valgyti tam tikrą maistą, net jei Jums atrodo, kad aš būtinai turiu jo paragauti. Labiausiai man padėsite neprovokuodami be reikalo.
Nekomentuokite mano gliukozės rodiklių. Šie skaičiai yra privatūs tol, kol nenuspręsiu jais pasidalinti. Normalu, kad kartais tie skaičiai yra per dideli ar per maži. Nereikalingi komentarai gali skatinti tik nusivylimą ir pyktį.
Aš sunkiai dirbu, siekdamas sėkmingai valdyti ligą. Žinojimas, kad be manęs tai dar kažkam rūpi, yra svarbus ir motyvuojantis.
