Veroniką Meškauskienę kalbino Asta Berdikšlienė
Veronikos ir Manto Meškauskų šeimą žinia apie sūnaus Herkaus ligą, cukrinį diabetą, užklupo prieš 1,5 metų. Sveikas, guvus, vikrus kaip vijurkas 5-erių metų berniukas, atlaikydavęs kelių valandų karatė treniruotes, vieną dieną ėmė skųstis nuovargiu. Tačiau vaikai juk linkę patingėti, tad nusiskundimo tėvai nesureikšmino, pagalvodami, kad gal vaikas gudriai vengia sportuoti, kad tik galėtų ilgiau žiūrėti savo mėgstamus filmukus. Padidėjęs troškulys ir apetitas tėvams įtarimų irgi nesukėlė – mažai ką žinodami apie ligas šiuos simptomus priskyrė aktyviam sūnaus gyvenimo būdui – juk normalu daug judant ir sportuojant ištrokšti, o išeikvotai energijai papildyti – daugiau valgyti. Nerimą kėlė tik atsiradęs padidėjęs jautrumas – buvęs tvirtas kaip uola mažasis sportininkas pravirkdavo dėl menkniekių. Maža to, sūnus ėmė kasnakt šlapintis į lovą, kas jau seniausiai buvo užmiršta. Net ir gydytojai, į kurią mama kreipėsi dėl tokių pokyčių, jokių įtarimų nekilo, medikė nuramino, kad pagal vaiko amžių tai irgi yra normalu. Tačiau mamos nuojauta sakė ką kita, todėl buvo nuspręsta visgi padaryti rytinio šlapimo tyrimą. Su nerimu laukdama ryto Veronika pusę nakties ieškojo informacijos internete ir rado, kad pagal simptomus sūnui galėtų būti cukrinis diabetas. Tačiau šią mintį nuvijo šalin, ramindama save, kad taip tikrai nebus. Deja, tyrimo rezultatai buvo nekokie, tad skubos tvarka Herkui iškart buvo padarytas ir kraujo tyrimas. Rezultatų laukimo nerimą nutraukė iš laboratorijos išbėgusi darbuotoja, šaukdama: „Jūsų sūnui skubiai reikia pas endokrinologą, jis labai sunkiai serga!“ Su tyrimo rezultatais Veronika ir Herkus sugrįžo pas šeimos gydytoją, kuri ir pranešė negailestingą diagnozę – 1 tipo cukrinis diabetas bei išrašė siuntimą į ligoninę. Tuomet mama suprato tik tiek, kad tai nepagydoma liga, tačiau kaip ji gydoma, nežinojo nei ji, nei vyras Mantas.
Veronika prisimena, kad sūnus labai bijojo važiuoti į ligoninę, todėl jį ramino, kad visada bus šalia. Nuotaikai pakelti ir mintims nukreipti pakeliui nupirko žurnaliuką, kurį ketino abu skaityti, jei ligoninėje būtų nuobodu. Tačiau realybė buvo kitokia. Vaiką paguldė į reanimacijos palatą ir mama 2 paras negalėjo nei sūnaus matyti, nei apkabinti, nei kartu paskaityti žurnaliuko. Kad galėtų bent kiek būti arčiau vaiko, nesvarbu, kad fiziškai nepasiekiamo, Veronika ligoninėje išsinuomojo privačią palatą ir keliskart per dieną skambino į reanimaciją klausti, kaip laikosi jos berniukas. Reanimacijos darbuotojai ramino, kad gliukozės kiekis kraujyje krenta, bet nereikia tikėtis, kad taip greitai viskas susitvarkys. Informacijos apie ligos valdymą stoka varė į neviltį, tad pradėjusi naršyti internete Veronika greitai atrado žurnalų „Diabeto IQ“ elektronines versijas. „Man tai buvo žinių ir stiprybės šaltinis. Tapatinausi su istorijų herojais, verkiau ir džiaugiausi“, – prisiminimais apie pirmąsias diagnozės dienas dalijasi moteris.
Praėjus porai dienų, Herkus iš reanimacijos palatos buvo perkeltas į Endokrinologijos skyrių. „Iki šiol graudinuosi prisiminusi tą vaizdą, kai Herkų iš reanimacijos išvežė neįgaliojo vežimėlyje. Lyg brangiausią turtą sūnus laikė apkabinęs kartu pirktą žurnaliuką. Vaikui ištiesus rankas pamačiau subadytus ir šašais apsitraukusius pirščiukus, juk gliukozės kiekis kraujyje buvo matuojamas gliukomačiu keliolika kartų per dieną. Neįsivaizduoju, kiek vaikas, būdamas vos 5 metukų, galėjo ištverti“, – tvardydama ašaras pasakoja Veronika. Netrukus ligoninėje Herkus gavo gliukozės jutiklį, kurį pradėjus naudoti tapo kiek lengviau. „Neįtikėtina, kai prisimeni, ką teko išgyventi, patirti, išverkti, buvo supurtytas visas mano pasaulis, o dabar girdžiu laimingai spygaujantį vaiką, prisivalgiusį tėčio parvežtų pyragėlių, ir matau, kad viskas yra gerai ir gyvenimas tęsiasi“, – optimistiškai liūdną istoriją pabaigia Veronika.
Herkaus tėtis Mantas į sūnaus ligą irgi jautriai sureagavo. Veronikos teigimu, pirmą kartą verkiantį vyrą ji išvydo per jųdviejų vestuves, bet tai buvo ašaros iš laimės nepaprastą meilę vainikuojančią akimirką. „Aš esu linkusi į kraštutinumus, dažnai tam tikrose situacijose susijaudinu ir ašaroju. O Mantas paprastai išlieka ramus, susikaupęs, visuomet logiškai galvojantis, bet susirgus sūnui verkė taip, kaip nebuvau mačiusi, nors su vyru esame pažįstami dar nuo mokyklos laikų“, – apie šeimai tekusį sukrėtimą pasakoja moteris. Veronika džiaugiasi, kad sutuoktinis yra nuostabus ir rūpestingas tėtis, turintis nepaprastą tėvišką instinktą, jam nėra kančia pasilikti vienam dabar jau su dviem vaikais, jis turi daug kantrybės ir žmonai leidžia atsipūsti, mielu noru užsiimdamas atžalomis.
Sugrįžusi prie prisiminimų apie pirmąsias dienas su diabetu, moteris pasakoja, kad ligoninėje stengėsi perskaityti visą įmanomą literatūrą apie ligos valdymą, nuolat buvo užsivertusi knygomis ir žurnalais, stengėsi įsiminti visą informaciją ir išmokti, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje. Skyriaus vedėja, matydama tokį užsidegimą, ramino, kad su diabetu mokomasi visą gyvenimą, be to, juk ir ligoninėje vyksta pamokėlės apie diabeto valdymą, tad galima tiek neskubėti viską visutėliai įsisavinti. Bet Veronikai buvo nesuprantama, kaip galima neskubėti, ji norėjo pasiruošti visiems nenumatytiems atvejams, nes žinojo, kad maždaug po 2 savaičių ligoninėje su medikų priežiūra vis tiek reiks grįžti į namus ir visus sprendimus dėl ligos valdymo priimti pačiai. „Mano toks būdas, toks charakteris ir net toks darbas. Aš įpratusi, kad viskas būtų suplanuota iki smulkmenų. Visi mane pažįsta kaip labai atsakingą, aš niekada niekur nevėluoju, viskas suplanuota nuo A iki Z, turiu planus A, B ir netgi C. Ir čia iš giedro dangaus drioksteli tokia liga, kuri nebuvo suplanuota ir su kuria negali nieko planuoti, nes niekada nežinai, kas bus. Pamenu, ateina slaugytoja, liepia pasiskaičiuoti insulino dozę tam tikram angliavandenių kiekiui. Aš ne matematikė gi, o planuotoja! Niekada nesu skaičiavusi kalorijų, laikiusis dietų, man čia tamsus miškas. Taigi dar Endokrinologijos skyriuje supratau, kad nieko aš čia nepasiruošiu, – iš savo ryžto perprasti ligos valdymo ypatumus juokiasi moteris ir priduria, – Herkaus tėčiui tai čia lengva. Jo darbe daug kritinių situacijų, kurias jis turi suvaldyti. Jam taip pat gerai pavyksta ir su diabetu. Jis nebijo suleisti daugiau insulino, nebijo rizikuoti ir ramiai priima iššūkius.“
Herkui ligos pradžia nebuvo sklandi. Vaikas bijojo insulino adatos dūrių, verkdavo prieš kiekvieną injekciją. Norėdami sumažinti dūrių skaičių, naudojo insulino įšvirkštimo portalus, kuriuos reikia keisti kas tris dienas. Bet ašarų upeliai vis tiek nesiliaudavo, Herkus raudodavo 2 valandas prieš įvedant portalą, o pajutęs skausmą sniaukrodavo dar tiek pat. Matant tokią vaiko kančią mamai širdis plyšdavo iš gailesčio, į neviltį varė socialiniuose tinkluose kitų mamų pasidalintos beveik tiesios jų vaikų gliukozės kreivės. Kritinėmis situacijomis vyras žmonai net nesakydavo gliukozės rodiklių, norėdamas ją apsaugoti nuo bereikalingų išgyvenimų, juk Veronika tuo metu laukėsi ir turėjo kaupti jėgas naujo žmogučio atėjimui į pasaulį.
Herkus taip pat liūdėjo, kad negalės valgyti saldumynų ir itin mėgstamų blynų. Rūpestinga mama prižadėjo, kad išmoks kitaip, sveikuoliškai, gaminti, kad prikeps visko – nuo sausainių iki tortų, kuriuos vaikas galės valgyti kiek panorėjęs. Grįžę iš ligoninės prisipirko migdolų miltų, sėlenų, skaidulų ir kitų produktų, kurie turi mažesnę įtaką gliukozės kreivėms. „Pilnos spintelės namuose buvo prikrautos šito gėrio, bet viskas, ką gamindavau, nepavykdavo. Pamenu, iškepiau blynų. Šlykštokas vaizdas, pliurzė, o ne blynai, net į burną nesinorėjo dėti. Mano vaikas knebinėja tą neaiškų patiekalą ir beveik žiaukčiodamas sako, kad skanu“, – balsu juokiasi Veronika iš savo nevykusių kulinarinių bandymų.
Ligos pradžioje moteris labai jautriai reaguodavo į nevaldomas situacijas, kurių sergant 1 tipo diabetu apstu. Ne kartą pavedė ir technologijos, todėl jau buvo pasiryžusi atsisakyti ir insulino pompos. Laimei, vyras Mantas buvo tvirtesnis ir kantresnis. „Kai atsimenu tą pradžią, manau, kad kvaila buvau, o gal nėštumo hormonai veikė, nes tikrai bereikalingai verkiau ir stresavau. Dabar, pavyzdžiui, cukrus užkyla iki 17 mmol/l, žinoma, šiek tiek susinervinu, bet neverkiu ir nejaučiu jokio streso, juk žinau, ką reikia daryti, kad padėtis normalizuotųsi. Kartą su sūnumi kartu leidome laiką, prisivalgėme burgerių su bulvytėmis, eidami į kiną prisipirkome spragintų kukurūzų ir saldainių. Filmo metu atsijungė sensorius. Visko privalgyta, o nė neįsivaizduojame, koks gliukozės kiekis kraujyje. Iš akies paskaičiavome insulino kiekį, vaikas susileido ir žiūrėjome filmą toliau. Grįžus iš filmo gliukozės kiekis kraujyje buvo normos ribose. Ir pyktis, ir juokas ima, bet toks gyvenimas,“ – plačiai šypsosi Veronika, jau išmokusi ramiai reaguoti į nemalonias staigmenas.
Šeimai susigyventi su vaiko liga labai padėjo dalyvavimas klubo „Diabeto IQ“ organizuotoje stovykloje Šventojoje, kurioje susipažino su kitomis to paties likimo šeimomis, įtikinusiomis, kad gražus gyvenimas su diabetu taip pat įmanomas. Dar lengviau tapo pradėjus naudoti dirbtinės kasos sistemą, šeima pagaliau galėjo išsimiegoti be prabudimų ir nesijaudinti dėl kylančios ar krentančios glikemijos. O štai ašarų pakalnės baigėsi gimus Herkaus sesei. „Kai pasaulis nustojo suktis apie vieną žmogų, apie jo poreikius ir pasidalijo į dvi dalis, nebeliko vietos stresui. Šios mažos mergaitės gimimas, atrodo, grąžino į tuos laimingus laikus prieš ligą. Herkus nepaprastai myli sesę, ją nuolatos myluoja ir bučiuoja, – pokyčiais džiaugiasi mama. – Rodos, sūnus nurimo, susitaikė su kitokiu gyvenimu, vėl grįžo į karatė treniruotes, dabar yra tikras raumenų kalnas. Mes juo labai didžiuojamės! Nepaisant mažų nesėkmių, gyvenimas tikrai yra gražus.“
Paklausta, ką pasakytų kitiems, sužinojusiems diagnozę, Veronika pirmiausiai pataria kreiptis profesionalios pagalbos – į psichologus, į diabeto klubus ir nelikti vieniems su savo slogiomis mintimis. Moteris neslepia, kad pati lankėsi pas psichologą nuo pat diagnozės pradžios, kartu rado būdų atsipalaiduoti, susitaikyti ir neišprotėti. Veronika jaučiasi dėkinga klubui „Diabeto IQ“, su kuriuo ji bendrauja nuo pat pirmos diagnozės dienos, už dalijimąsi reikalinga informacija ir suteiktą viltį bei palaikymą.
