„Diabeto IQ“ interviu su JAV vaikų knygų autoriumi Džefu Natanu
Džefas Natanas (Jeff Nathan) yra vaikų knygų autorius ir raštingumo ekspertas, ne kartą apdovanotas už kūrybą. Gyvena Bostone, JAV. I tipo cukriniu diabetu serga 39 metus, susirgo būdamas 25-erių. Yra laimingai vedęs, turi keturis suaugusius vaikus.
Džefai, dėkojame, kad sutikote duoti interviu žurnalui „Diabeto IQ“.
Man labai malonu, kad nusprendėte mane pakalbinti.
Diabetas Jums nustatytas, kai buvote 25-erių. Ar galite pasidalyti prisiminimais, kaip Jūs priėmėte ligą?
Nelabai nustebau, nes jau kurį laiką tai įtariau – prastėjo rega, dažnai šlapindavausi. Paniręs į apmąstymus greitai supratau, kad vis dėlto turiu jaustis dėkingas likimui – diabetas yra valdoma liga, o juk būna ir mirtinų, ir negydomų ligų, su kuriomis kovoti nėra priemonių. Tuo metu, kai susirgau, mano draugas mirė nuo kraujo vėžio, jis net neturėjo galimybės kovoti už savo gyvybę. Tada nusprendžiau, kad man labai pasisekė, beje, taip galvoju ir dabar. Sergu liga, kuri, gerai kontroliuojama, yra mažas nemalonumas, bet ne gyvybei pavojinga būklė. Viskas priklauso nuo manęs, kaip gerai sugebėsiu prisižiūrėti – kol kontrolė gera, nėra ko jaudintis.
Kaip po diagnozės pasikeitė Jūsų gyvenimas?
Gydytojai nebuvo tikri dėl diabeto tipo, todėl iš pradžių buvo bandyta gydyti tik dieta, siekiant išsaugoti kasos funkciją. Bet jaunam vaikinui atrodė per daug sunku atsisakyti „madingo“ maisto, todėl greitai gydytojas pasakė, kad vertėtų pereiti prie gydymo insulinu. Nors labai bijojau adatų, supratau, kad taip bus geriausiai. Susileisti pirmą injekciją buvo labai sunku, bet, pradėjus vartoti insuliną, mano gyvenimas žymiai pagerėjo. Aš galėjau jaustis gerai ir valgyti ką panorėjęs, reikėdavo tik teisingai apskaičiuoti insulino dozę.
Kaip pasikeitė technologijos nuo tos dienos, kai susirgote?
Progresas yra tiesiog stulbinantis! Tuo metu, kai susirgau, gliukozės kiekį kraujyje reikėdavo nustatyti ant testo juostelės užlašinus kraujo, o tada nusidažiusią juostelę lyginti su spalva, pažymėta skalėje ant buteliuko. Tai nebuvo labai tikslu ir patogu. Insuliną leisdavausi švirkštais su didelėmis adatomis kelis kartus per dieną. Dabar aš naudoju nuolatinį gliukozės jutiklį „Dexcom“, kuris kas penkias minutes siunčia gliukozės kiekio rodmenis į mano telefoną. Taip pat turiu ir insulino pompą. Neseniai įsidiegiau dirbtinės kasos sistemą (angl. closed loop), kuri automatiškai reguliuoja insulino tiekimą, priklausomai nuo to, kokie mano gliukozės rodikliai ir kokius valgomo maisto duomenis įvedu į sistemą.
Ar kartais kyla minčių spjauti į diabetą?
Niekada! Negydomas diabetas sukelia daug komplikacijų – nuo neuropatijos iki aklumo. Juk tai būtų labai sunku ir skausminga, o artimųjų atžvilgiu dar ir labai nesąžininga. Kuo aš galėčiau save pateisinti, jei artimiesiems tektų visiškai manimi rūpintis? Juk man tereikia laikytis kelių paprastų taisyklių, kad viso to išvengčiau. Man atrodo tiesiog nelogiška save pasmerkti komplikacijoms, kai įmanoma jų išvengti.
Ar Jums daug kainuoja ligos valdymas?
Taip, tai šiek tiek kainuoja, bet ne tiek, kiek kainuotų gyvenant su negydomo diabeto pasekmėmis, apie kurias kalbėjau prieš tai.
Kaip Jums sekasi bendrauti su prižiūrinčiu gydytoju?
Dėl gyvenamosios vietos ir sveikatos draudimo pasikeitimų man teko lankytis pas daug skirtingų gydytojų (JAV gydymo paslaugų teikimas ir patekimas į ligonines ar pas gydytojus priklauso nuo sveikatos draudimo plano). Kiekvieną kartą aš įvertinu naują gydytoją ir pasirenku tą, kuris man tinkamiausias. Jei pasirodo, kad gydytojo ir mano požiūris į diabeto gydymą ir kontrolę labai skiriasi, aš ieškau kito specialisto. Gydytojai yra medicininį išsilavinimą turintys patarėjai, jų pagalba labai reikalinga, tačiau diabetas yra liga, kurios gydymas yra itin individualus ir kiekvienam skirtingas. Per daug metų aš supratau, kokie gydymo būdai tinka būtent MAN. Aš pats priimu sprendimus dėl ligos kontrolės, o gydytojų prašau tik vaistų receptų. Atrodo, kad toks būdas yra veiksmingas, nes, medikų akimis, mano HbA1c rodikliai yra geri.
Ar Jūs patenkintas savo diabeto kontrole?
Visada galima tobulėti. Mano glikuoto hemoglobino rodiklis pastaruoju metu yra apie 6,2 mmol/l, tai yra visai neblogai. Tačiau žiemą, siaučiant COVID-19, išlaikyti optimalų kūno svorį yra labai sunku. Į sporto salę eiti nebegaliu, o važinėtis dviračiu per šalta. Kai jau galvojau, kad šis mūšis pralaimėtas, įsigijau dviratį-treniruoklį. Aš turiu labai didelę motyvaciją treniruotis, nes treniruoklis turi integruotą vaizdo žaidimų, kuriems jaučiu priklausomybę, konsolę. Taigi aš galiu žaisti žaidimus, kol sportuoju, ir tai man labai patinka. Kadangi fizinės jėgos sportuojant ribotos, negaliu žaisti pernelyg ilgai, o tai labai patinka mano žmonai. Geriausia kontrolė bus tuomet, kai turėsiu visiškai veikiančią dirbtinės kasos sistemą.
Ar būna, kad jaučiatės prislėgtas dėl to, kad sergate diabetu?
Turbūt didžiausia mano problema yra atsparumas insulinui. Jei renkuosi tinkamą maistą, sportuoju ir prisižiūriu, insulinas įsisavinamas gerai. Bet kai pastebiu, kad gliukozės kiekis didėja ir niekaip nepavyksta jo sumažinti leidžiantis insuliną, vienintelis būdas sparčiai grįžti į normos ribas – šokti ant treniruoklio ir minti. Jei energingai sportuoju, užtenka vos 15 minučių, kad gliukozės rodikliai taptų geri.
Galbūt norėtumėte dar kažką pasakyti, ko nepaklausiau?
Norėčiau pridėti tik tiek, kad diabetu sergu jau beveik 40 metų. Nors ne kartą klydau ir patyriau nesėkmių, jos manęs stipriai nepaveikė. Galbūt todėl, kad kaskart susimovęs bandau grįžti į teisingą kelią. Nesėkmių buvo ir bus. Aš tikiuosi, kad visi sergantys priims iššūkį rūpintis ligos kontrole kaip įmanoma geriau dėl savo ir savo artimųjų gerovės. Mes visi, sergantys diabetu, esame viena didelė šeima. Diabetas nėra mirties nuosprendis. Tai yra valdoma!
