„Tėti, aš mirštu…“ Nors jau gerokai po vidurnakčio, visi šoka iš lovų, tėtis skuba ruoštis, sesė su mama rengia mane. Nejaučiu šalčio, tik juntu, kad su kiekvienu iškvėpimu išeina ir dalelė gyvybės. Tėčiui sunku vairuoti, nes kelias blizga tarsi veidrodis. Plikledis. Padriki vaizdai tarp sąmonės praradimo ir trumpų sąmoningumo akimirkų. Tėtis kalbina, neleidžia panirti į gilų miegą. Pamenu priėmimo skyrių ir paniką jame. Aš guliu ant stalo, mano rūbus kerpa žirklėmis. Klausiu, kur tėtis. Noriu, kad tą akimirką kažkas būtų šalia. Tamsa.
Tai, kas, maniau, yra pabaiga, buvo tik pati pradžia. Dėl vieno buvau teisi – aš tikrai tą naktį merdėjau. Keturias paras buvau komos būsenos. Lyg per sapną prisimenu nuotrupas, ką man kažkas kalbėdavo, pasakodavo. Giliausiai atmintin įsirėžęs gydytojų naktinis pokalbis apie nykstančias gyvybines funkcijas ir mano beviltišką situaciją. Taip norėjosi tą akimirką pajudinti bent pirštelį, nors akimi mirktelti, deja, tuomet aš nebuvau savo kūno šeimininkė – už mane kvėpavo aparatas, vis retėjančius širdies dūžius skaičiavo pypsinti mašina. Bet noras gyventi, noras parodyti, kad jie suklydo, kad aš čia ir esu gyva, buvo stipresnis už visas medikų prognozes, už visus aparatus ir, matyt, už pačią mirtį. Praėjus vos porai valandų po lemtingo pokalbio pabudau ir savarankiškai įkvėpiau pirmą oro gurkšnį – jis buvo šiltas, bjaurus ir draskantis iš vidaus. Spontaniškai, vienu judesiu, net nesuprasdama, kas vyksta ir kur esu, nusiplėšiau nuo savęs visus aparatus, kurie kaip pamišę ėmė kaukti. Visas reanimacijos personalas subėgo į palatą, puolė mane guldyti ir aiškinti, kur esu ir kad viskas yra gerai. Riksmai, šauksmai, kažkoks sujudimas ir karti realybė – aš matau tik šešėlius. Nieko daugiau. Aš akla. Negana to, kažkas ne taip su mano kūnu. Mano kojos! Aš jų nejaučiu, visiškai. Vos grįžus sąmonei į mano palatą užsuka moteris, kuri man, beveik aklai, įteikia lankstinuką ir pasako, kad aš sergu diabetu ir visą gyvenimą turėsiu leistis vaistus. Ir nebus taip, kad galėsiu nesileisti. Nežinau, iš kur dešimties metų mergaičiukė, ką tik grįžusi iš ano pasaulio, turėjo tiek užsispyrimo, bet pirma mintis buvo prieštaraujanti: „Nematysi ir nesileisiu. Ką tu man padarysi?“
Nebuvo noro gailėtis savęs, nebuvo minčių, kad kažkas gali būti negerai. Neįdomios man buvo ir prognozės dėl mano sveikatos ir ką aš galėsiu, ko ne. Kitos dienos rytą ėmiau ir atsisėdau reanimacijos lovoje. O vakarop ištraukiau visas lašines ir nieko nejaučiančiomis kojomis nuėjau per palatą pirmyn ir atgal. Žinojau tik viena – aš vaikščiosiu, kad ir ką man sakytų. Porą kartų buvo atėję gydytojai ir į kojas smaigstė adatas. Nė vieno dūrio nejutau. Jie tik pakraipydavo galvas ir išeidavo, o aš įkyriai klausinėdavau gydytojos, kada pradėsiu jausti kojas ir matyti. Per kitas porą dienų šiek tiek pagerėjo regėjimas – galėjau skirti spalvas. Bet tai, ką aš pamačiau, buvo neįtikima. Mano tėčio juodi plaukai per kelias dienas pabalo kaip žydinti obelis. Tik tada supratau, ką mano šeima išgyveno, kol aš ramiai „miegojau“.
Vėliau viskas vyko kaip kokiame prastame siaubo filme – iš Santariškių perkėlė į Kauno klinikas, kur dar savaitę praleidau reanimacijoje, nes kraujo rodikliai buvo labai prasti – gliukozės kiekis kraujyje ne mažiau kaip 20 mmol/l ir hemoglobinas, niekaip neviršijantis 56 g/l. Tris kartus buvo perpiltas kraujas. Endokrinologijos skyriuje praleidau tris mėnesius. Nesibaigiančios lašinės, kurios keldavo beprotišką skausmą, kelis kartus per dieną iš venos imamas kraujas, plaučių rentgeno nuotraukos… O kur dar procedūros, kurių metu pro šonkaulius duriama milžiniška adata, kad iš plaučių būtų galima ištraukti susikaupusį skystį. Maža to, planuojama dalies plaučių šalinimo operacija. Kalėdas sutikau ligoninėje. Prieš pat šventes jau galėjau vaikščioti jausdama kojas, nors ir laikydamasi už sienų, regėjimas irgi labai palengva grįžo. Bet baisiausia už viską buvo vienatvė, kurioje teko viską iškęsti. Tėvai Vilniuje su maža sesute, kuriai nebuvo nė metukų, vyresnei sesei – egzaminai, o tėtis dirbo – kažkam juk reikėjo išlaikyti visą šeimą. Su jais susitikdavau tik savaitgaliais, todėl geriausia drauge ir vienintele paguoda tapo mane prižiūrinti seselė Rasa. Ji mane drąsindavo, būdavo kartu per visas procedūras, išmokė pasirūpinti savimi, maitindavo ir kalbėdavo apie gyvenimą. Kai jau sugebėjau vaikščioti, lankiau diabeto mokyklėlę, kurioje diabetologė išmokė visko, ko prireiks gyvenant su diabetu – apskaičiuoti angliavandenius, insulino dozes, pačiai susileisti vaistus.
Per Naujuosius metus man leido grįžti namo ir po savaitės vėl atvykti planuotai operacijai. Tada įvyko tai, ko net medikai negalėjo paaiškinti – iš plaučių dingo visos sąaugos ir jie pradėjo visiškai funkcionuoti, nebesikaupė skystis. Planuota operacija buvo atšaukta, o po poros savaičių galėjau grįžti namo švęsti savo gimtadienio ir likti namuose iki kito patikrinimo po pusės metų.
Per 24 šios kelionės su diabetu metus buvo visko – nuo gilios depresijos, ašarų, nenoro gyventi iki pažado sau, kad diabetas niekada nebus kliūtis mano gyvenime kažko pasiekti ar kažką daryti. Kai kiti skundžiasi, kad skauda kojas, aš prisimenu, kiek man reikėjo stengtis, kad jas apskritai jausčiau. Vieną dieną supratau, kad ši liga iš manęs neatims to, kas priklauso man – visaverčio, gero ir prasmingo gyvenimo. Svajojau padėti tiems, kas prarado viltį, tiems, kas per naktį pražilo, kas išverkė visas ašaras dėl savęs ar artimo. Turėdama aiškią kryptį, baigiau mokslus vienoje iš Vilniaus gimnazijų, vėliau pasirinkau socialinės pedagogikos studijas, įgijau socialinio pedagogo specialybę. Laikas bėgo, aš sukūriau šeimą, auginu nuostabią dukrytę, pradėjau savanorišką veiklą – rašau straipsnius ir internetu vedu paskaitas apie diabetą. Vieną dieną sulaukiau pasiūlymo dalyvauti projekte. Projekte, kuris yra raktas į mano daugiau kaip dešimties metų svajonę – padėti tokiems kaip aš, išgyvenantiems tai, per ką pati perėjau. 2021 m. Klubo „Diabeto IQ“ įgyvendinamas projektas „Diabeto IQ“, į kurį įsiliejau, pakeitė mano gyvenimą, tikiu, pakeis ir daugelio kitų. Šiandien žinau – iš komos pabudau ne veltui, ne be reikalo tiek patyriau. Aš esu čia, kad galėčiau būti su kitais. Tokiais pačiais, tik truputį kitokiais.