Kretingos r. švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva

Žiemos švenčių laukimas vieniems siejasi su pirkiniais, dovanų paieškomis, kitiems – su lėkimu ir skubėjimu, tretiems tai susitikimų su artimaisiais ir atsigręžimo į Dievą metas. O štai vaikus su 1 tipo cukriniu diabetu auginantiems tėvams ir globėjams advento laikotarpis dažniausiai kelia nerimą, kaip suderinti įvairius su liga susijusius ribojimus ir troškimą, jog vaikas jaustųsi laimingas.
Kūčių vakarienė ar kalėdiniai pietūs – neatsiejama visų šeimos tradicijų dalis, todėl neįmanoma to išvengti, bet ir nereikėtų bijoti. Jeigu norime prie šventinio stalo sėstis ramūs, turime iš anksto tam ruoštis. Likus kelioms savaitėms iki švenčių, gerai apgalvokime šventinį meniu, ne tik pasiskaičiuokime patiekalų maistinę vertę, bet ir išbandykime nors keletą vaiko mėgstamiausių valgių, kad iš anksto žinotumėme, kaip koks maistas veikia glikemiją. Stenkimės maistą patiekti estetiškai, nes vaikai dažnai „valgo“ akimis, tad kartais net ir nelabai mėgstamas, bet „cukrui draugiškas“ valgis, pateiktas kūrybingai, gali patraukti „cukrinuko“ dėmesį. Taip pat tyrimai rodo, kad kalbant apie maistą, pasakojant apie įdomią jo kilmę, jis tampa skanesnis, nes keičiasi skonio suvokimas. Pravartu pasidomėti mažiau angliavandenių turinčiais skanumynais, kurių galima įsigyti specializuotose parduotuvėse arba internetu, paprastai jų skonis mažai kuo skiriasi nuo įprastinių, o įtaka glikemijai minimali.
Sudarydami meniu, gamindami patiekalus, serviruodami stalą, puošdami namus kvieskime prisidėti ir mažuosius, taip skatinsime ne tik jų įsitraukimą, ugdysime savarankiškumą, bet ir leisime pajusti tikrąją šventinę dvasią bei parodysime, kokie jie yra svarbūs. Kartu su vaikais dengdami stalą kalbėkime apie tai, kiek ir ko verta paragauti, pvz.: „Štai sudėkime šiuos sausainius ant lėkštutės, kuris, tavo manymu, yra pats skaniausias? Išsirinkime po vieną patį pačiausią!“ Neakcentuokime, kad vienas ar kitas maistas blogai veikia gliukozės kiekį kraujyje, jei jau pagaminome ir ant stalo padėjome patiekalą, nedrauskime jo ragauti vien todėl, kad vaikui cukrinis diabetas. Kasdienybėje ir taip apstu draudimų ir ribojimų, pasistenkime bent šventiniu laikotarpiu jais netemdyti pakilios nuotaikos.
Kalbant apskritai, itin svarbu ne tik per šventes, bet ir kiekvieną dieną ugdyti tinkamą santykį su maistu. Maistas mums reikalingas kaip kuras, užtikrinantis gyvybines funkcijas, tad stenkimės jo nenaudoti kaip apdovanojimo už tinkamą elgesį, pvz., už tai, kad vaikas susitvarkė kambarį ar paruošė namų darbus. Maistą pateikiant kaip atlygį, formuojasi klaidingas suvokimas, kas apskritai yra mityba. Turint tokį santykį su maistu, bet kuriam vaikui, nebūtinai sergančiam cukriniu diabetu, bet koks maisto ribojimas ar specialios dietos sudarymas ir reikalavimas jos laikytis yra bausmė. Draudžiant vartoti tam tikrus produktus arba ribojant jų kiekį, vaikui, kuris maistą suvokia kaip atlygį, natūraliai kyla klausimas: „Ką aš blogo padariau, kad man negalima?“
Suaugusiųjų pareiga yra įdiegti savo vaikams, kaip svarbu kasdienėje mityboje saikas ir sveikatai palankių produktų pasirinkimas. Skatinkime vaikus valgyti sąmoningai, neskubant, neblaškomiems išorinių dirgiklių (be televizoriaus, mobiliojo telefono), lavinkime jų gebėjimą pajusti sotumą, atsispirti pagundai užkandžiauti bet ką ir bet kada. Tėvams svarbu įsisąmoninti, kad jų pamokymai, moralizavimai nėra tokie įtaigūs kaip realus pačių pavyzdys. Nesitikėkime, kad vaikas laikysis sveikos gyvensenos principų, jei patys sau leisime valgyti tai, ką vaikui draudžiame. Taigi sėdėdami prie šventinio stalo, rūpinkimės ne tik vaikų kąsniais, bet galvokime ir apie savo pasirinkimus. Neapkartinkime savo atžalų nuotaikos komentarais, pvz., „Tau negalima, nes sergi“, ar kritika, pvz., „Ką sau galvoji tai valgydamas?“ Po tokių frazių neabejotinai kils nepasitenkinimas ir šventinės nuotaikos kaip nebūta.
Norėdami palaikyti gerus santykius su vaikais, stenkimės kuo rečiau vartoti žodelį „Ne“, nes tokiu atveju vaikams ir ypač paaugliams natūraliai kyla dar didesnis pasipriešinimas. Ir kasdien, ir ypač šventiniu laikotarpiu stenkimės skanumynų nepalikti atvirai, nes vaikui, kaip ir dažnam suaugusiam, tikrai sunku susilaikyti neištiesus rankos į jį „žiūrintį“ šokoladinį sausainį. Vietoje kontroliuojančios frazės „Tau jau užteks“ pabandykime nukreipti dėmesį pasiūlydami žaidimą atokiau nuo skanumynais nukrauto stalo. Kvieskime fizine veikla užsiimti ne tik vaikus, bet ir suaugusius šeimos narius ar svečius – drauge statykime sniego senį, eikime pasivaikščioti iki prakartėlės bažnyčioje, surenkime šokius, estafetes, organizuokime judrius žaidimus ir pan. Taip kursime ne tik džiaugsmą ir šventę bendrystėje, bet ir nesureikšmindami ligos padėsime vaikui reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje.
Šventiniu laikotarpiu būkime atlaidesni sau ir kitiems. Negraužkime savęs, jei kelias pošventines dienas laikosi aukštesnė nei įprastai glikemija. Sutelkime dėmesį į pasimėgavimą vienas kitu, kad patirtumėme kiek įmanoma daugiau juoko, laimės, meilės ir pilnatvės. Tą pajusti itin svarbu, jei tai pirmosios šventės diagnozavus cukrinį diabetą. Stenkimės suprasti vaiko išgyvenimus. Dažnai cukriniu diabetu sergantys vaikai įprastų švenčių netektį išgyvena su prieštaringu elgesiu, ašaromis ir svarbiu klausimu „Kodėl?“. Neskubėkime ant jų pykti, geriau leiskime išsikalbėti, išsiverkti dėl šių svarbių pokyčių. Stenkimės įvardyti jų reiškiamus jausmus, pvz.: „Matau, kad tau labai liūdna, nes negali iškart suvalgyti visų saldainių, kuriuos atnešė Kalėdų senelis“. Pagalvokime, kaip galėtumėme sušvelninti šią vaikui skaudžią situaciją – galbūt galima su saldainiais padaryti kokį nors eksperimentą, pasiūlyti pasidalinti su tais, kurie saldainių negavo, o gal tiesiog išsirinkti vieną patį skaniausią, o kitus išsiųsti Cukraus fėjai? Turėkime omeny, kad patiems tėvams yra labai sunku vaikams drausti valgyti saldumynus, nes skaudu matyti verkiančius, liūdinčius savo mažylius. Bet prisiminkime, kad ašaros nėra blogai, taip reiškiami jausmai, todėl pasitikėkime, kad vaikai su šiomis emocijomis tikrai susitvarkys, aišku, jeigu jiems padėsime.
Taip pat svarbu iš anksto su seneliais, dėdėmis ir tetomis, su kuriais planuojame leisti laiką kartu, aptarti tam tikras situacijas, kad per pačias šventes būtų galima išvengti nereikalingų ir įtampą keliančių klausimų apie vaiko ligą. Perspėkime artimuosius, kad vaiko su cukriniu diabetu nereikia niekaip išskirti iš kitų, juk saldumynų valgymas be saiko nė vienam vaikui nėra sveika. Taip pat nereikalingas ir aplinkinių gailestis, kuris kenkia vaiko savivertei, pasitikėjimui savo jėgomis, tad vietoj pasakymo „Vargšiukas, tau turbūt skauda“ geriau palaikantys ir įkvepiantys žodžiai, pvz.: „Žaviuosi tavo drąsa“ arba „Neabejoju, kad tau pavyks“. Suprantama, kad svečiai ne visada žino, kaip tinkamai reaguoti, todėl atvirai ir aiškiai jiems pasakykime, ko iš jų tikimės. Pasiūlykime vietoje reiškiamo gailesčio nukreipti dėmesį klausimais, įdomiomis temomis, padainuoti dainelę leidžiant insuliną ar šventės metu įsitraukti į siūlomas veiklas, kurios padėtų vaikui užsimiršti ir negalvoti apie ligą.
Dažnai suaugę, gailėdami sergančio vaiko, jo sunkumus stengiasi kompensuoti dovanomis. Tai nėra geras sprendimas, nes materialinių dalykų sureikšminimas neprisideda prie sveikos asmenybės brandos. Jei žiūrėsime į vaikus kaip į vargšiukus, likimo nuskriaustuosius, užauginsime menkos savivertės ir į manipuliaciją galimai linkusius žmones. Paskatinkime artimuosius reikšti meilę dėmesiu ir leidžiamu laiku kartu, o ne pirkti vaikų trumpalaikes šypsenas kosminėmis dovanomis.

Jei tai pirmosios Jūsų šventės sužinojus vaiko diagnozę, nepasilikite nežinioje, drąsiai klauskite tų, kurie jau turi tokios patirties, tikiu, ne vienas mielai pasidalins savo geriausiais atradimais. Kreipkitės į specialistus ir pasistenkite išsiaiškinti viską, kas Jums kelia nerimą. Atminkite, kad kvailų klausimų nebūna!
Džiaukimės kiekviena akimirka, kai galime apsikabinti, kalbėtis, svajoti, o svarbiausia – niekur neskubėti, nes atsigręžę atgal pamatome, koks iš tiesų praėjęs laikas buvo brangus ir vertingas. Per šventes dovanokime vieni kitiems tai, kas svarbiausia – galimybę būti kartu. Tegul vaikų širdyse išlieka malonūs prisiminimai apie šventes su mylimiausiais žmonėmis.