Psichologė Tatyana Litovka
Vaikai, sergantys cukriniu diabetu, anksčiau ar vėliau pradeda tėvų klausinėti apie savo ligą. Kartais tėvai nebūna pasiruošę kalbėtis tokia tema ir sutrinka, nežinodami, kaip tiksliai atsakyti. Toks pasimetimas gali reikšti baimę pakenkti vaikui, pasakyti ką nors ne taip. Arba tėvai baiminasi, kad į mažo vaiko klausimą jie gali atsakyti ne visai teisingai.
Prieš atsakant į bet kokius klausimus apie diabetą, tėvams svarbu suvokti savo požiūrį į vaiko ligą. Juk vaiko santykis su diabetu, šios ligos priėmimas jo pasaulėjautoje labai priklauso nuo tėvų požiūrio. Ir šį požiūrį galima perteikti ne tik žodžiais. Jei mama nuolat verkia arba nesitraukia nuo vaiko su jutiklio skaitytuvu arba gliukomačiu, visa tai jam gali sukelti dar daugiau nerimo.
Tad kaip atsakyti į klausimus apie diabetą? Pirmiausiai – sąžiningai. Taip, kaip yra iš tikrųjų. Ligos nereikėtų nei menkinti, nei perdėtai sureikšminti. Kalbėtis geriausia žiūrint vaikui tiesiai į akis.
Kodėl aš susirgau diabetu?
Vaikui gali pasirodyti, kad nepagydoma liga tolygi bausmei. Tokiu atveju svarbu paaiškinti, kad diabetu susergama ne už kokius nors poelgius, ir nei vaikas, nei tėvai nieko blogo nepadarė. Taip atsitiko, ir dėl to niekas nekaltas.
Kodėl būtent aš susirgau diabetu?
Aš negaliu tau tiksliai nurodyti priežasties. Nežinau, kodėl tavo kasa nustojo gaminti insuliną. Tu nesi toks vienas. Yra vaikų, kuriems taip pat diagnozuotas diabetas. Jei nori, mes galime susipažinti su jais ir sužinoti, kaip jie tvarkosi su šia liga.
O kada diabetas bus išgydomas?
Iki šiol dar niekam nepavyko išgydyti diabeto, o kada tai atsitiks, aš nežinau. Bet mokslas nestovi vietoje, ir mokslininkai bando rasti sprendimą. Žmogui, kuriam pavyks išgydyti diabetą, bus skirta Nobelio premija. Dabar gi mes galime tik pagerinti tavo gyvenimo kokybę išmaniosiomis diabeto valdymo bei kompensavimo priemonėmis.
Jei būtumėte žinoję, kad aš susirgsiu diabetu, ar vis tiek būtumėte priėmę sprendimą manęs susilaukti?
Už šio vaiko klausimo gali slypėti baimė: ar tėvai mane tebemyli, ar nesigaili, kad manęs susilaukė?
Išgirdus tokį ar panašų klausimą, stipriai apkabinkite savo vaiką ir paklauskite: „Ir kaip tau šovė į galvą tokia mintis? Mes tave mylime ir visada mylėsime! O diabetas – tai tavo, vadinasi, ir mūsų, gyvenimo dalis.“
Paauglių klausimai gali priversti tėvus atsidurti aklavietėje. Mažam vaikui pakanka paprastų paaiškinimų, o su paaugliu reikia vystyti pokalbį. Kalbantis galima pastebėti tam tikrą baimę, problemas, kartu apgalvoti veiksmus.
Jei aš pateksiu į ekstremalią situaciją (būsiu pagrobtas įkaitu, pasiklysiu miške) ir neturėsiu atsarginio insulino, ar tada aš mirsiu?
Aš nežinau. Viskas priklausys nuo to, ar greitai sulauksi pagalbos ir, žinoma, nuo organizmo ypatumų. Galimybė mirti, pavyzdžiui, dėl dehidratacijos yra maždaug vienoda tiek žmogui, sergančiam diabetu, tiek ir nesergančiam šia liga. Nuo teroristų niekas nėra apdraustas, tačiau vienam eiti į mišką tikrai nederėtų. O ką tu apie tai galvoji? Toliau atidžiai klausykitės. Priminkite, kad turėti atsarginio insulino po ranka visada būtina.
Ar mane kas nors iš tikrųjų pamils?
Šis klausimas susijęs su saviverte. Ir tokiu atveju su paaugliu galima kalbėtis apie tai, kokią vietą jo gyvenime užima diabetas. Kaip jis suvokia save, ar ne per ligos prizmę? Kalbėkite apie tai, kad diabetas gali būti geras indikatorius – jis padės atpažinti žmones, su kuriais Jūsų atžalai ne pakeliui.
Jei aš susileisiu visą greito veikimo insulino švirkštą, ar tada mirsiu?
Išgirdę tokį klausimą, sukluskite! Prieš atsakydami į jį, būtinai paklauskite, kodėl tave tai domina? Jei paauglys atsakys, kad gyvenimas nebemielas, nebeturi prasmės ir t. t., tuomet jam reikalinga psichiatro arba klinikinio psichologo konsultacija, kurios metu paaiškės, ar vaikas neserga depresija.
Jei vaikas paklausė vien iš smalsumo, tai vėlgi galima pasidomėti, ką jis pats apie tai galvoja.
Jei vaikas užduoda klausimų apie diabetą, į kuriuos Jūs negalite iškart atsakyti, pažadėkite pasidomėti šia tema ir būtinai atsakykite šiek tiek vėliau.
