Ką žinome apie diabetą gyvūnijos pasaulyje? Dyva štai žino, kad diabetu gali sirgti jos gentainiai, taip pat yra mačiusi porą katinėlių, kuriems šeimininkai matavo gliukozės kiekį kraujyje ir leido insuliną. Tačiau Dyva veltui laiko neleidžia ir būdama smalsi tik jai žinomais kanalais iškapstė įdomybių apie kitus gyvūnus ir jų organizmo savybes.
Meksikos tetra yra žuvis, kurią prieš daugiau nei milijoną metų srovės išplovė iš upių į urvus, kuriuose ne tik nepatenka šviesa, mažai deguonies, bet taip pat ir maisto būna tik sezoninių potvynių metu. Per daugybę tūkstantmečių šios žuvys prarado akis, nes jos aklinoje tamsoje visiškai nereikalingos. Įdomiausia, kad jų gliukozės kiekio kraujyje šuoliai yra neįtikėtini, bet kuriam kitam šiltakraujam padarui būtų mirtini. Vos pasimaitinus, urvinės žuvies gliukozės kiekis šauna į neregėtas aukštumas ir per kelis mėnesius iš lėto krenta žemyn, taip leisdamas jai išgyventi badmetį.
Didelių gliukozės šuolių pastebėta ir kai kurių jūrinių žuvų, kurios dažnai tampa plėšrūnų aukomis, organizmuose. Jos gliukozę laiko tiesiog kraujyje ir sprukdamos nuo didesnės žuvies akimirksniu gauna energijos.
Meškos, užmigdamos žiemos miegu, nuo trijų iki penkių mėnesių išbūna neėdusios, taigi jas turėtų ištikti hipoglikeminė koma. Tačiau šąlant orui palaipsniui tarsi įsijungia atsparumas insulinui ir gauruotosios sėkmingai išgyvena degindamos savo kūno riebalus.
Delfinams, kaip ir žmonėms, reikalinga gliukozė, kad galėtų funkcionuoti smegenys ir raumenys, tačiau jų medžiagų apykaita tokia greita, o smegenys tokios didelės, kad jiems tektų valgyti kas porą valandų, kad neištiktų koma. Čia evoliucija padarė savo – delfinai gali bet kada ir bet kuriam laikui išjungti jautrumą insulinui kaip kokį šviesos jungiklį.
Kiaulės yra tikros gliukozės šuolių rekordininkės. Jų gliukozės kiekis kraujyje laikomas normaliu, kai yra 2,2 mmol/l, o davus gliukozės gali pasiekti net 16,6 mmol/l. Neatrodo, kad kriuksės dėl to jaustųsi blogai.
Šikšnosparniai yra tikri smaližiai. Šikšnosparniai vampyrai netgi renkasi gyvūnus, kurių kraujas saldesnis, o nektaru mintantys šikšnosparniai fruktozės irgi gauna per akis, tad jų gliukozės kiekis kraujyje būna itin aukštas (prieš valgį daugiau kaip 9,4 mmol/l). Tačiau diabetas jiems negresia. Šikšnosparniai turi labai gerai išsivysčiusią ir didelę kūno dalį užimančią endokrininę sistemą, kuri neleidžia jiems įgyti atsparumo insulinui, o jų beta ląstelės yra net kelis kartus didesnės už žmogaus.
Aksolotlis, dar vadinamas Meksikos salamandra – tikras vandenų keistuolis. Šis uodeguotasis drakoniškų bruožų varliagyvis užauga iki 30 centimetrų ir išgyvena iki 10–15 metų. Aksolotlis visada išlieka lervos būsenos, gyvena tik vandenyje ir nesubręsta, bet vis tiek sugeba daugintis! Mokslininkus jis labiausia domina dėl visiško atsparumo vėžiniams susirgimams ir gebėjimo atsiauginti prarastas kūno dalis ar organus. Išalkę aksolotliai gali vienas kitam ar net sau nusigraužti koją, o vėliau ją atsiauginti. Eksperimento metu laboratorijoje šiam keistuoliui buvo pašalinta dalis smegenų, kuri vėliau ataugo ir normaliai funkcionavo. Šis padaras mokslininkus labiausia domina dėl diabeto ir vėžinių susirgimų gydymo galimybės, tačiau kol kas eksperimentai nesėkmingi. Pasvajokime ir mes, kaip būtų nerealu atsiauginti žuvusias kasos beta ląsteles!
Šį straipsnį lengvai suprantama kalba galite skaityti mūsų svetainėje https://dia-iq.lt/apie-gyvunus/
