Andra Kerševičiūtė
Gerai žinoma, kad leidžiamas insulinas yra efektyvus ir daugeliu atveju nepamainomas cukrinio diabeto kontrolę užtikrinantis vaistas, tačiau tai nestabdo mokslininkų ieškoti vis patogesnių insulino patekimo į kūną būdų. Šiuo metu bandymai sukurti geriamąjį (tablečių pavidalo) insuliną bent kol kas nėra sėkmingi, nes prarijus tokią tabletę dar nepatekęs į kraujotaką insulinas yra suskaidomas skrandyje ir plonojoje žarnoje. Įkvepiamo (inhaliuojamojo) insulino, kuris per plaučių smulkiąsias kraujagysles patenka į kraujotaką, moksliniai tyrimai – sėkmingesni. Prieš maždaug 3 dešimtmečius mokslininkai sugebėjo sukurti smulkių miltelių pavidalo insuliną, kuris buvo patalpintas į inhaliatorių, panašų į naudojamą sergančių astma. Teoriškai šis atradimas skamba patraukliai, tačiau praktinė patirtis nėra tokia pozityvi.
Jungtinių Amerikos Valstijų maisto ir vaistų administracija 2006 m. patvirtino pirmąjį inhaliuojamąjį insuliną „Exubera“. Šis 1 ar 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems skirtas insulinas po metų buvo pašalintas iš rinkos dėl nedidelės paklausos – pacientams pasirodė nepatogus didelis inhaliatorius. Kiek vėliau JAV maisto ir vaistų administracija susirūpino, kad „Exubera“ gali būti plaučių ligų, įskaitant plaučių vėžį, priežastis.
JAV maisto ir vaistų administracija 2014 m. patvirtino kitą įkvepiamą insuliną – „Afrezza“ – inhaliatorių su greito veikimo insulinu, naudojamu prieš valgį. Vaisto kūrėjai teigia, kad šis insulinas gali būti sėkmingas dėl savo greito veikimo (panašaus į organizmo natūraliai gaminamo insulino) bei dėl to, kad išvengiama adatų dūrių. Klinikiniuose tyrimuose nenustatytas aiškus ryšys tarp plaučių vėžio ir „Afrezza“ insulino, tačiau stebėjimai vis dar vykdomi. Patys gamintojai nurodo, kad šios formos insulinas nėra tinkamas diabeto sukeltai gyvybei pavojingai būklei suvaldyti, pavyzdžiui, diabetinei ketoacidozei, bei perspėja, kad dažnas inhaliuojamojo insulino šalutinis poveikis yra mažas gliukozės kiekis kraujyje, kosulys ir gerklės skausmas ar perštėjimas.
Nors akcentuojama, kad vienas iš svarbiausių inhaliuojamojo insulino privalumų yra tai, jog jį vartojant išvengiama dūrių, tačiau sergantiems 1 tipo cukriniu diabetu vis tiek reikalingas ir ilgai veikiantis insulinas, kuris būna tik leidžiamas. Dėl patogesnės pakuotės ir dozavimo insulino vienetais, o ne miligramais, pacientams „Afrezza“ yra patrauklesnis insulinas nei „Exubera“, tačiau abiejų inhaliuojamųjų insulinų saugumas panašus.
Patvirtinus „Afrezza“ išliko nemažai klausimų dėl vaisto ryšio su rūkymu, poveikio plaučių funkcijai ir kitų sveikatos aspektų. Buvo išleisti nurodymai įspėti pacientus, sergančius lėtinėmis plaučių ligomis, dėl padidėjusios ūmaus bronchų spazmo rizikos. Mokslinėje literatūroje inhaliuojamasis insulinas nerekomenduojamas pacientams, sergantiems nestabilia arba blogai kontroliuojama plaučių liga, pavyzdžiui, astma, lėtine obstrukcine plaučių liga. Taip pat pranešama ir apie įvairius nepageidaujamus kvėpavimo takų reiškinius vartojant įkvepiamąjį insuliną – padidėjusią kvėpavimo takų infekcijų, kosulio, faringito ir rinito riziką. Nors mokslininkai teigia, kad tvirtų sąsajų tarp „Exubera“ ir naujai diagnozuotų plaučių piktybinių navikų atvejų nėra, tačiau toks ryšys yra galimas, ir tai sukėlė baimę vartoti ir skirti visus inhaliuojamuosius insulinus. Pasitikėjimo nekelia ir inhaliuojamojo insulino poveikis plaučių funkcijai – keliuose moksliniuose tyrimuose pastebėtas plaučių funkcijos sumažėjimas, palyginti su inhaliuojamojo insulino nevartojusiais asmenimis.
Viena didžiausių inhaliuojamojo insulino blogybių – sąveika su rūkymu. Įkvepiamo insulino negalima skirti rūkantiems ar nustojusiems rūkyti prieš mažiau nei 6 mėnesius, nes pastebėta padidėjusi hipoglikemijų rizika, kuri aiškinama plaučių funkcijos pokyčiais, lemiančiais vaisto pasisavinimą. Bendrai hipoglikemija yra dažniausiai pasitaikantis šalutinis poveikis, todėl vartojantys inhaliuojamąjį insuliną yra skatinami dažnai tikrintis gliukozės kiekį. Taip pat tyrimuose pastebėta, kad diabetinė ketoacidozė yra kiek dažnesnė „Afrezza“ vartojantiems pacientams.
Inhaliuojamasis insulinas kelia nemažai vartojimo saugumo iššūkių ir vargu ar galės konkuruoti su leidžiamuoju insulinu bent artimiausiu metu. Šiuo metu inhaliuojamojo insulino žinomų nepageidaujamų reakcijų yra daugiau ir jos yra įvairesnės nei į poodį leidžiamo insulino (esminė – lipohipertrofija), todėl leidžiamas insulinas išlieka pranašesnis už įkvepiamą. Inhaliuojamojo insulino sėkmę ypač stabdo nepageidaujamas bei dažnu atveju neprognozuojamas ryšys su rūkymu ir galimas ryšys su plaučių vėžio išsivystymu. Akivaizdu, kad šiuo metu leidžiamas insulinas yra geresnis pasirinkimas už įkvepiamą.
