Dr. Jody A. Stanislaw (JAV) kalbino Asta Berdikšlienė
Dr. Jody A. Stanislaw yra diabetologė ir natūropatė, 1 tipo cukriniu diabetu serganti jau 40 metų. Daug ką atradusi ir pati supratusi, dabar nuotoliniu būdu suburia šimtus žmonių, kad perteiktų jiems tai, ko jų niekas niekada nemokė. Patyrusi daug psichologinių problemų, perdegusi nuo griežtos diabeto kontrolės, šiandien Jody gyvena ramybėje su savimi ir diabetu.
P. Jody, dėkojame, kad radote laiko su mumis pasikalbėti, ir prašome šiek tiek papasakoti apie save.
Man malonu ir jaučiuosi pagerbta, kad mane kalbinate. Aš esu gydytoja natūropatė, taip pat 1 tipo cukrinio diabeto mokytoja. Pati cukriniu diabetu susirgau, kai man buvo 7 metai. Tai buvo 1980 metai. Aš jaučiau visus klasikinius diabeto simptomus: visą laiką troškino, krito svoris, akys ir burna buvo išdžiūvusios. Buvau tiesiog mažas ligoniukas. Tai tęsėsi savaitę ar dvi, kol tėvai nuvedė pas gydytoją. Šlapimo tyrime rado daug gliukozės, tad mus išsiuntė į ligoninę, kur praleidau beveik savaitę. Ligoninėje man buvo labai smagu, gydytojai ir personalas pasitaikė nepaprastai malonūs ir geri, tad jau tada nusprendžiau pati tapti gydytoja – ja ir esu šiandien. Pirmiausiai intensyvios terapijos skyriuje stabilizavo būklę, po to perkėlė į skyrių mokyti, kaip gyventi su diabetu. Būtent tai yra pagrindinė dalis, kurios šiandien trūksta daugumai – tinkamo mokymo.
1980 m. turbūt ir JAV diabetas buvo valdomas gan primityviomis priemonėmis? Kaip jūsų šeima priėmė šį iššūkį?
Aš nepaprastai dėkinga savo tėvams, kurie įteigė, kad diabeto priežiūra nuo šiol bus mano įprastinė kasdienybė. Man porą kartų per dieną reikėjo susileisti insuliną, sverti maistą, kas man atrodė kaip smagus mokslinis eksperimentas. Tuo metu ir JAV nebuvo gliukozės matavimo prietaisų, taigi man reikėdavo kartą per savaitę pasišlapinti į puoduką, su pipete įlašinti šlapimo į mėgintuvėlį ir žnyplėmis į jį įmesti tabletę, kuri šnypšdavo ir pakeisdavo šlapimo spalvą priklausomai nuo to, kiek gliukozės yra jame. Žinoma, iš to negalėdavai spręsti, koks tuo metu yra gliukozės kiekis kraujyje, tai tik rodė, kiek gliukozės pateko į šlapimą. Jei spalva mėlyna –gerai, jei oranžinė – blogai. Bet tuo metu negalėjai imti ir čia ir dabar pataisyti padėties, nes tai tebuvo tarsi pastarųjų kelių valandų suvestinė.
Kaip keitėsi diabeto technologijos per 40 metų?
Po kelerių metų atsirado gliukozės matavimo galimybė iš kraujo. Reikėjo įdurti į pirštą, užlašinti kraujo ant juostelės, palaukti minutę, nuvalyti kraują, dar luktelti ir tik tada jau lyginti juostelės spalvą su skale ant buteliuko. Paskui atsirado ir aparatas, kuris nuskaitydavo juostelės spalvą ir parodydavo tikslų skaičių. Tai buvo neįtikėtina – man nebereikėjo spėlioti juostelės atspalvio! Gliukozei pamatuoti reikėjo dviejų minučių, bet tai buvo labai didelė pažanga. Atsirado greitesnio veikimo insulino, todėl jį leisdavausi jau nebe du, o keturis kartus. Per 40 metų viskas taip sparčiai keitėsi – tobulesni aparatai gliukozei kraujyje matuoti, tobulesni insulinai. Šiuo metu aš naudoju gliukozės jutiklį ir tiesiog jį dievinu. Man labiau patinka naudoti skaitytuvą nei telefoną, nes telefono nemėgstu visur nešiotis su savimi.
Ar išgyvenote maištingą paauglystę? Visgi sverti kiekvieną duonos kąsnį – anoks malonumas?
Nors mano šeima puikiai tvarkėsi, nebuvo lengva. Aš buvau protingas vaikas ir viską greit perprasdavau, tačiau pradėjau maištauti prieš tokį griežtą maisto reguliavimą. Pradėjau paslapčia valgyti, apimdavo persivalgymo priepuoliai, kurie baigėsi valgymo sutrikimais. Daug metų kentėjau, kol pagaliau atsidūriau specializuotame centre. Man reikėjo atrasti kitokį santykį su maistu. Gyvenime buvo tiek daug kontrolės: tau šito negalima, šito valgyti dabar negali, šitas maistas tau netinka… Manęs niekas nemokė klausytis savo kūno poreikių! Vienintelis dalykas, kurio mokė – kiek, ko ir kada aš galiu valgyti ir nė gramo daugiau. Aš nebegalėjau ramiai būti prie maisto – jis buvo mano paguoda, kai liūdna, nusiraminimo šaltinis, kai negera. Aš tiesiog praradau savikontrolę. Šiuo metu maitinuosi sveikai, nors dar tikrai yra kur tobulėti. Šis sutrikimas buvo labai sunkus psichologiškai, nes netilpo į mano galvoje susikurtą tobulumo sampratą.
Koks buvo tuometinis supratimas apie diabeto gydymą?
Kaip ir minėjau, viskas turėjo būti labai griežtai suskaičiuota. Tarkime, pietums du angliavandenių pakeitimai, po vieną pakeitimą baltymų ir riebalų. Maistas turėjo būti labai tiksliai pasvertas, valgymai tris kartus per dieną griežtai tuo pačiu laiku. Insulino stipriausias poveikis būdavo po maždaug 3 valandų, jis neturėjo jokio lankstumo – dienotvarkė suplanuota minutė į minutę. Net ir ilgo veikimo insulinas turėjo labai stiprų piką, todėl visa veikla priklausė nuo to, kaip tuo metu veikia insulinas. Šiais laikais, jei naudojama insulino pompa ar piko neturintis ir gerai sureguliuotas insulinas, galima nevalgyti visą dieną.
Prieš pradėdama mokytis medicinos, aš dirbau su insulino pompų atstovais ir pati daug metų naudojau pompą. Šiuo metu aš du kartus per dieną leidžiuosi vidutinės trukmės insuliną ir maistui greito veikimo insuliną. Man pavyko susitvarkyti bazę taip, kad nereikėtų jokių korekcijų, jei nieko nevalgau.
Dauguma gydytojų labai sureikšmina HBA1c tyrimą, o sergantys diabetu didesnį dėmesį skiria laikui normos ribose. Kas Jums – ir gydytojai, ir sergančiai diabetu – atrodo svarbiau?
Be jokios abejonės – laikas normos ribose. Deja, tai įmanoma tik naudojant nuolatinės gliukozės monitoringo sistemą, nes ji visą parą matuoja gliukozės kiekį kraujyje. Laikas normos ribose yra tokios ribos, kurias išlaikydami esame tarsi sveiki žmonės. Amerikos diabeto asociacija nurodo, kad jos turėtų būti 3,9–10 mmol/l, bet aš mokau, kad sveikiausia riba yra 3,9–7,8 mmol/l. Žinoma, man nepavyksta neišlipti iš tų ribų, bet jei matau, kad mano cukrus viršija 8 mmol/l, aš arba susileidžiu insulino, arba einu pasivaikščioti, kad sunormalizuočiau rodiklius. Komplikacijas sukelia ne pats diabetas, o aukštas gliukozės kiekis kraujyje. Taigi kuo daugiau laiko praleisime normos ribose, tuo mažesnė komplikacijų tikimybė – tą reikia suprasti ir įsisąmoninti. HBA1c tyrimas neparodo tikrosios padėties, nes, pvz., jei didžiąją laiko dalį buvo hiper ir hipoglikemija, tyrimo rezultatas vis tiek gali būti nepriekaištingas.
Esate laikoma diabeto eksperte, bet nenaudojate insulino pompos, kuri daugumai padeda valdyti diabetą geriau nei leidžiantis insuliną švirkštais. Kodėl esate pasirinkusi būtent tokį būdą?
Aš palaikau bet kokį insulino leidimosi būdą, jei tik rodikliai yra geri. Gyvenimas su diabetu ir taip yra komplikuotas, aš nenoriu jo apsunkinti dar labiau. Man nesunku susileisti insuliną švirkštu – kartais vienam valgymui leidžiuosi net tris kartus: prieš maistą, valgio metu ir po jo. Aš net nenaudoju įprastinių švirkštiklių (penų), nes man nepatinka susileidus sėdėti ir laukti, kol insulinas bus pasisavintas. Todėl naudoju vienkartinius švirkštus. Dauguma švirkštiklių neturi mažesnės padalos kaip 1 vv, o mano naudojami švirkštai turi 0,5 vv, taigi aš galiu susileisti pusę vieneto, kiek mažiau ar daugiau nei pusę, arba išvis vos vos. Tokiu būdu man pavyksta puikiai kontroliuoti savo cukrų.
Jei jūs naudojate insulino pompą ir nevaržydami savęs pasiekiate geresnių rezultatų – aš jus palaikau ir netgi savo mokymuose to mokau. Tai yra individualu. Man yra buvę, kad dėl pompos gedimų ar oro burbulų atsidūriau ligoninėje dėl ketoacidozės. Leisdamasi insuliną švirkštikliais aš to išvengiu, nes mano organizme vis tiek yra ir ilgo veikimo insulino. Tačiau šiais laikais yra dirbtinės kasos sistema, kai insulino pompa susieta su gliukozės jutikliu, tokiu būdu programėlė sumažina ar padidina insulino tiekimą. Mano pacientai dievina šią programą ir pasiekia neįtikėtinų rezultatų.
Jūs laikotės mažai angliavandenių turinčios dietos. Kaip atrodo Jūsų įprastas meniu?
Mano maisto filosofija yra tokia kaip prieš šimtus metų: mes turime valgyti tai, ką gamta natūraliai užaugino: visos daržovės, riešutai, sėklos, laukinė žuvis, sveiki baltymai. Visas maistas, kurį sukūrė žmogus – traškučiai, krekeriai, sausainiai, makaronai, sausi pusryčiai – yra tiesus kelias į lėtines ligas. Taigi kai dirbu su šeima, kurios nariui diagnozuotas diabetas, siūlau dietos laikytis ne dėl diabeto. Diabetas yra liga, skatinanti sveikiau maitintis.
Žinoma, mums, sergantiems diabetu, mažai angliavandenių turinti mityba yra ypač svarbi. Aš naudoju tokį pavyzdį: jūs galite lošti iš 100 dolerių, smagiai praleisti laiką ir per daug finansiškai nenukentėti; arba jūs galite statyti milijoną dolerių ir prarasti visas gyvenimo santaupas dėl trupučio smagaus laiko. Taigi jei suvartosite krūvą angliavandenių, neišvengiamai susidursite su viena iš dviejų didelių bėdų. Pirma, jūsų gliukozės kiekis kraujyje labai užkils dėl didelio angliavandenių kiekio. Antra, jums gali labai stipriai nukristi cukrus, nes jūs susileidote daug insulino. Aš savo mokymuose visada pabrėžiu, kad valgant svarbu ne tik tobulai suskaičiuoti angliavandenius. Vieni įsisavinami labai greitai, kiti lėtai. Baltymai gali pristabdyti angliavandenių įsisavinimą, riebalai ir baltymai gali užkelti gliukozę. Negali pažiūrėti į patiekalą ir paversti jo skaičiais. Viskas daug sudėtingiau.
Pusryčiams valgau ispaninio šalavijo (angl. chia) pudingą, plėšytą kiaušinienę su skrebučiu ir riešutų sviestu, kartais pasigaminu glotnutį su baltyminiais milteliais, uogomis ir daržovėmis. Taip pat valgau daug salotų, jas pagardindama juodosiomis pupelėmis, riešutais, sėklomis, sūriu, žuvimi. Pietums valgau daug žuvies ir daržovių patiekalų – cukinijos lazaniją ar makaronus, išsikepu baklažaną. Daržovės ir maistas, atėjęs iš gamtos, yra vaistai mūsų kūnui, todėl jo reikia stengtis valgyti kuo daugiau. Mėsos vartoju labai mažai ir visiems rekomenduoju jos vengti.
Jūs daug kalbate apie tai, kad cukrus visais pavidalais (batonas, makaronai, saldumynai) nėra gerai, nepaisant to, kad cukrų pavyksta išlaikyti normos ribose.
Aš tikrai mokau, kad retkarčiais galima pasilepinti, bet tam reikia išmokti sukontroliuoti cukrų. Net jei jūs tapsite diabeto valdymo asas valgydamas saldumynus, nereikia pamiršti, kad cukrus skatina uždegimus, neturi didelės maistinės vertės, dauguma tokių gaminių yra perdirbti. Cukruje nėra skaidulų, tai ne daržovė, jame nėra vitaminų. Sveikatai naudingiausių produktų sąraše cukraus juk irgi nėra. Žinoma, kartais galima suvalgyti ledų ar sausainių, bet tai turi būti išimtis. Mes savo kūną prikemšame beverčio maisto, tuščių kalorijų, tai kaupiasi mūsų organizme ir pridaro daug žalos. Aš tokio maisto nerekomenduoju, nes juk kalbame ne tik apie gliukozės kiekį kraujyje. Pagrindinis lėtines ligas sukeliantis faktorius yra netinkama mityba, kuri lemia sveikatos sutrikimus, nesusijusius su diabetu.
Ar galite patarti, kaip sau padėti, kad neperdegtume nuo diabeto kontrolės?
Vidinis perdegimas dėl diabeto tikrai egzistuoja ir tai yra rimta. Diabetas reikalauja nuolatinės priežiūros, jis neišsijungia miegant ar atostogaujant. Kartais nesinori leistis insulino, kovoti su aukštu gliukozės kiekiu kraujyje, netraukia sveikas maistas. Norisi būti laisvam nuo visų suvaržymų. Geriausiai tokioje situacijoje padeda buvimas su tokiais pačiais kaip tu, su bendruomene. Niekas geriau nesupras nei tas, kuris jaučia tą patį. Antras dalykas – būtina tobulinti savo žinias apie diabeto valdymą. Daug žmonių jaučiasi darantys viską, kas įmanoma, bet patiria nesėkmę po nesėkmės. Taip yra todėl, kad jie neturi pakankamai žinių, kaip nustatyti bazę insulino pompoje, kaip tinkamai apskaičiuoti insulino dozę, kaip susileisti. Kiekvienas diabetu sergantis žmogus nusipelno būti išmokytas svarbiausių dalykų. Mano pacientai dažnai nenori stengtis, nes ne iškart viskas pavyksta. Jiems tiesiog trūksta žinių.
Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Aš labai žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba kiekvieną dieną be atostogų valdyti diabetą. Tik stiprios sielos žmonės gali atlaikyti tokį iššūkį ir jį priimti. Labai daug darbo viską suskaičiuoti, nebijoti suklysti ir dieną naktį dirbti šį darbą. Jei jūs tai skaitote – jūs ieškote pagalbos ir aš jumis nepaprastai didžiuojuosi. Tai klubas, į kurį niekas nenorėjo įstoti – bet štai mes esame jame. Žmonės susiduria su labai daug kliūčių gyvenime ir tai yra tik viena iš jų. Ši yra didelė ir rimta – ji niekada nedings. Bet prisiminkite, kiek daug žmonių susiduria su tuo, ko niekada nenorėtų. Mes nesame išimtis. Pasakykite sau, kad tai tik dar viena kliūtis, kurią jūs priimsite ir padarysite viską taip gerai, kaip galite. Dėl to tapsite atsparesni, atsakingesni ir galbūt net sveikesni, nei būtumėte be diabeto, būsite labiau empatiški ir mokėsite kritiškai mąstyti.
Ačiū už pokalbį.
Šį straipsnį lengvai suprantama kalba galima skaityti čia: https://dia-iq.lt/pazintis-su-dzodi-stanislava/
