„Mano dukra 1 tipo cukriniu diabetu susirgo būdama ketverių. Iki nustatant diagnozę porą metų vargo dėl staiga pasireiškusio stipraus nenustatytos kilmės atopinio dermatito. Dėl to oda tapo plona, jautri. Mergaitė labai aktyvi ir liekna, tad ir poodinis riebalinis sluoksnis labai menkas. Kodėl tai pasakoju? Todėl, kad visos šios aplinkybės buvo svarbios pasirenkant insulino leidimo būdą.
Tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitiems
Insulino leidimo priemonių šiais laikais yra įvairių, tad dažnai ir domimasi, kurios geresnės, patogesnės naudoti. Iškart galiu pasakyti, kad priemonės tinkamumas priklauso nuo įvairiausių papildomų dalykų. Tai, kas tinka vienam, tikrai nebūtinai tiks ir visiems kitiems – verta pabandyti skirtingas priemones.
Visas priemones galima padalinti į dvi dideles grupes:
Švirkštiklis (penas) – šiuolaikiškas rašiklio formos švirkšto analogas keičiamomis vienkartinėmis adatėlėmis.
Insulino pompa – daugiau ar mažiau išmani nešiojama mini lašelinė. Dažniausiai mažiems vaikams (o kūdikiams šiais laikais – visada) insulinas leidžiamas pompa. Pagrindinė tokio pasirinkimo priežastis – reikalingos labai mažos insulino dozės, kurias leisti švirkštikliu sudėtinga arba tiesiog
neįmanoma.
Pasidalinsiu mūsų patirtimi ir tikiuosi, kad Jums tie pastebėjimai pravers.
Švirkštiklis (penas)
Dukrai insuliną pradėjome leisti penu. Dūrių ir adatos baimę drauge įveikėme per pusdienį (didžiausiu galvos skausmu jau po poros dienų tapo ne insulino leidimas, bet glikemijos matavimas iš pirštukų. Dukra net ėmė atsisakyti valgio, kad tik rečiau reiktų durti. Čia mums labai pagelbėjo sensoriai).
Peno privalumai:
- nedidelis, panašus į rašiklį;
- jokių papildomų, su injekcijomis susijusių priedų ant kūno;
- galima kaskart leisti insuliną į kitą vietą;
- tikrai nuodugniai susipažįstama su ligos ypatumais.
Trūkumai:
- mažiausias dozavimas 0,5 V;
- reikia nepamiršti visada turėti su savimi;
- nepavyks diskretiškai suleisti insulino viešoje vietoje;
- dūrių / adatų baimė, naktinių injekcijų sudėtingumas.
Kaip įveikti dūrių baimę
Pirmiausia baimę reikia įveikti tėvams, ypač jeigu jie patys leis insuliną. Šiuolaikinės adatos yra plonos ir aštrios kaip uodo straublelis. Tikrai! Ar daugelis jaučiate, kaip įgelia uodas? Tai buvo esminis dalykas, padėjęs įveikti baimę ir man, ir dukrai.
Pasipraktikuoti, kaip teisingai suleisti insuliną, galima naudojant apelsiną. Jo žievelės standumas ir storis yra panašūs į žmogaus odą. Taip insuliną išmokome leisti visa šeima. Praėjus porai savaičių po diagnozės, dukra pirmą kartą pabandė susileisti insuliną pati.
Dar galite švelniai adata paliesti odą – vieta, kur prisilietimas bus vos juntamas ar nejuntamas, ir bus tinkamiausia dūriui. Vaikui tai irgi labai svarbu – jis aktyviai ieško injekcijos vietos, pats sprendžia, ar ji tinkama. Tik nesusigundykite nuolat leisti į tas pačias mažiausiai jautrias vietas – atsiras audinių atsparumas insulinui, susiformuos riebaliniai „padukai“, iš kurių insulinas pasisavinamas gerokai blogiau. Taip pat siūlyčiau rinktis trumpiausias ir aštriausias adatas bei keisti jas ne rečiau nei dukart per dieną. Kodėl trumpiausias? Todėl, kad žmogaus oda (net stambiausio suaugusiojo) injekcijoms naudojamose vietose yra plonesnė nei 4 mm. Be to, dūrio metu dar yra ir spustelima. Naudodami trumpiausias adatėles įdurti galėsite stačiai, tai gerokai palengvina ir pagreitina procesą. Taip pat dažniausiai pavyks išvengti nepageidautinos injekcijos į raumenis.
Dar viena galimybė sumažinti dūrių kiekį, kai insulinas leidžiamas švirkštikliu, – i-portas. Tai silikoninė kaniulė, analogiška naudojamoms su insulino pompomis, tad ir prižiūrima / keičiama taip pat. Švirkštu insulinas leidžiamas per kaniulę. Trūkumas – kaniulė gerokai storesnė nei švirkšto adata, dėl to įvedimas skausmingas, galimos alergijos klijams ir silikonui, uždegimai dūrio vietose, randėjimai.
Bet turbūt svarbiausia visoje injekcijų švirkštikliu kasdienybėje – drauge džiaugtis mažais, bet svarbiais dalykais – sėkmingai rasta dūrio vieta, vaiko bandymu savarankiškai susileisti insulino, šeimos narių pagalba. O svarbiausia – girkite vaiką už drąsą ir didžiuokitės juo (ir savimi). Na, ar daug suaugusių žmonių be medicininio išsilavinimo patys drįsta sau ar kitam suleisti vaistus?..
Insulino pompa
Po beveik dvejų metų gyvenimo su penais ryžomės pereiti prie insulino pompos. Kodėl? Pirmiausiai dėl naktinių hipoglikemijų. Dėl techninių dozavimo švirkštikliu galimybių negalėjome suleisti tinkamos ilgai veikiančio insulino dozės. Antra, mokykloje aplinka vis dar ne itin draugiška besileidžiantiems insuliną švirkštikliu. Trečia, oda atsigavo ir atsirado pakankamai poodinio audinio, kad galėtume bent pabandyti. Ir ketvirta – norisi artėti prie dirbtinės kasos sistemos.
Pompos privalumai:
- tikslus dozavimas (kai kurie modeliai suleidžia net 0,05 V);
- galimybė nepastebimai bet kada suleisti insuliną;
mažiau dūrių;
- galimybė susikurti dirbtinę kasą (closed loop sistemą).
Trūkumai:
- tinkamos infuzijos vietos radimas ir kaniulės vietos pakeitimas gali tapti rimtu iššūkiu (paprastai kaniulės vieta keičiama kas tris paras, bet dėl minėtų problemų gali tekti keisti dažniau);
- alergijos klijams / silikonui atsiradimas;
- skausmingas kaniulės įvedimas;
- kabantys ir kliūvantys infuzijos vamzdeliai;
- kaniulės atsiklijavimas ar iškritimas intensyviai sportuojant, prakaituojant, maudantis;
- prietaisų, kurie turi būti greta vaiko, kiekis ne tik nesumažėja, bet dar ir padidėja – švirkštiklis vis tiek turės būti greta, nes elektronika gali netikėtai sugesti netinkamiausiu gyvenimo momentu.
Su pompa naktimis tikrai tapo lengviau, bet susidūrėme su kitomis problemomis. Per porą savaičių pasireiškė alergija silikonui, tad teko pereiti prie plieninių stačių adatėlių. Rasti tinkamą vietą kaniulei tapo tikru iššūkiu. Specialistų rekomenduota pilvo sritis pasirodė esanti ypač netinkama. Insuliną pirmą parą tekdavo leisti papildomai švirkštikliu. Atradom, kad tinkamiausia yra sėdmenų viršutinė dalis ir šlaunys. Pastebėjom, kad net trumpiausioji adatėlė šlaunyse siekia raumenis, nes pradėjus intensyviau judėti insulinas veikia žaibiškai. 50–60 cm infuzijos vamzdelis yra privalumas naktį – pompą galima padėti greta vaiko, netrukdo laisvai vartytis. Deja, ilgas infuzijos vamzdelis yra didelis trūkumas dienos metu, jei vaikas aktyvus. Laipiojant, landžiojant užsikabina, nutraukiama jungtis ir net išraunama kaniulė. Be papildomo pleistro ant kaniulės niekaip neišsiverčiame. Vamzdelio problemą išsprendžiau po kelių bandymų sukonstravusi ir pasiuvusi diržą, kuriame patogiai telpa ne tik pompa, mažas telefoniukas, bet ir pasislepia susuktas infuzijos vamzdelis.
Atostogos
Beje, jau dabar dukra sako, kad vasarą nuo pompos norės pailsėti. Tikrai tam neprieštarausime – vandens maudynių džiaugsmų net ir stipriausi klijai ilgai atlaikys. Nuolatiniai aplinkinių smalsūs žvilgsniais, klausimai „kas čia?“, infuzijos vamzdelio ir kaniulės dalys, kurių negalima paslėpti ar apsaugoti pėdkelnėmis ar ilgomis kelnėmis – vargina ir nusibosta.
Tad šiuo metu mūsų arsenale yra visko: penai, gliukomatis ir diagnostinės juostelės, sensorius, telefonas su programėlėmis gliukozei kraujyje sekti (pasidaryk pats tipo dirbtinės kasos sistema), insulino pompa. Džiaugiamės, kad turime visas šias priemones ir galime pasinaudoti jų privalumais, o su trūkumais susitvarkyti galima išmokti.
Nuoširdžiai linkime ir Jums pabandyti naudoti įvairias priemones ir jas prisijaukinti!”
