Žinia apie nepagydomą ligą visada liūdina, o jei diagnozę išgirsti prieš didžiąsias metų šventes, tampa devynis kartus liūdniau, nes pakiliai šventinei nuotaikai vietos išvis nebelieka. Tačiau visgi atsiranda žmonių, kurie, užuot kritę į liūdesio duobę, ryžtingai žengia toliau nė nemanydami pasiduoti, o kaip tik parodydami, kad gyvenimas net ir su diabetu yra nuostabus – jame yra kuo džiaugtis, yra dėl ko šypsotis, ir kad švenčių iš jų joks Cukrinis Grinčas nepavogs. Kviečiame optimizmo ir pozityvumo pasikrauti iš šeimų, kurios įrodė, kad laimę kuriame patys, tereikia pakeisti požiūrį, dėmesį sutelkiant į džiaugsmą keliančius dalykus.
Viktorija, Domo Mama: „Išskridome slidinėti nepraėjus nė dviem savaitėm po diagnozės. Paleido iš ligoninės ir pasakė, kad viskas bus gerai, kad susitvarkysime. Ir iš tiesų, žiūrint atgal, baimių buvo labai daug, bet puikiai susitvarkėme. Ligoninėje išmokė skaičiuoti angliavandenius, nustatė bazinio insulino normą, insulino maistui proporcijas. Sūnui tik suėjo 9 metai, taigi skaičiuoti angliavandenius jam buvo nesunku. Sensorių įsigijome dar ligoninėje, todėl cukrų stebėti tapo daug paprasčiau. Skaitytuvą vaikas turėjo su savimi, sustodavo ir pasimatuodavo. Prieš skrendant į kalnus, įsigijau specialų dėklą insulinui, kad nesušaltų. Bet, kiek pamenu, jo net nenaudojome. Domas turėjo kuprinėlę, kurioje vežiojosi gliukozę ir užkandžius, jei kartais kristų cukrus. Visa kelionė praėjo sklandžiai ir be jokių nuotykių. O ir mes patys susidėliojome dienas taip, kad būtų daugmaž pastovus grafikas: pusryčiai, užkandis, pietūs, vėl užkandis, vakarienė. Ta rutina labai padėjo mums patiems ir Domui, visi kiek nusiraminome ir supratome, kad su diabetu tikrai galime susigyventi.“
Dovilė, Gabrieliaus mama: „Po 4-mečio sūnaus diagnozės į namus, kur laukė tėtis ir 2-metė sesė, grįžome Kūčių dieną, po beveik mėnesio, praleisto ligoninėje. Įprastai per šventes važiuodavome pas vienus ar kitus giminaičius, o tąkart jie atvažiavo pas mus. Labai gerai pamenu, kad vienas pagrindinių patiekalų buvo kepsnys su grikiais, nes tai buvo jau patikrintas patiekalas. Visos tų metų mūsų šeimos šventės buvo ne apie maistą ant stalo ar dovanas, bet apie laiką kartu: šventinį namų puošimą, žaidimus su vaikais, pasivaikščiojimus lauke ar keliones iki miesto eglės ar bažnyčios. Nebuvo jokio įprastinio šventinio lėkimo ir noro, kad tik tos šventės kuo greičiau baigtųsi.“
Sigita, Barboros mama: „Mūsų Kalėdos visada būdavo šurmulyje – pilni namai svečių ir daug geros nuotaikos. Susirgus Barborai nutarėme, kad šie metai bus kitokie, todėl kaip kokios varlės keliauninkės susikrovėme lagaminus ir iškeliavome prieš pat Kalėdas saulės ir geros nuotaikos ieškoti į Tenerifę. Ten tarsi įrodėm sau, kad su diabetu tikrai galime viską. Taigi pirmos mūsų Kalėdos su diabetu buvo labai linksmos, spėjome pasimėgauti saule ir šiluma, o parskridę – sniegu namuose. Vaikas laimingas, gal tik mamos širdelėje neramu ir liūdna buvo, kad nuo šiol šeimoje tarsi atsirado dar vienas nematomas narys, su kuriuo turėsime gyventi. Šiemet švęsime jau antras Kalėdas su diabetu, vėl krauname lagaminus – važiuosime atostogų. Kalėdos, šventinis šurmulys niekur nedings, svečių juokas vėl skambės mūsų namuose, nes gyvenimas tarsi sugrįžo, tiesa, pasikeitęs, bet toks pat žavingas.“
Anastasija, Lizos mama: „Labai bijojau to laiko, kai reikės sėstis prie Kalėdų stalo, ant kurio tiek daug maisto. Kaip aš paaiškinsiu dukrytei, kad negalima bet kada ir bet ką dėti sau į burnytę? O kaip apsaugoti nuo saldainių ir kūčiukų? Jie gi tokie skanūs! Pasidėjome šalia svarstykles, angliavandenių skaičiavimo lentelę. Ir kažkaip suskaičiavome, ko norėjo vaikas, kažką padalijome į keletą dalių, ką bus galima suvalgyti vėliau. Visą vakarą budėjome prie telefono ir laukėme cukraus kalnų, mums tada nuo 10 mmol/l jau kildavo panika. Kai cukrus kilo jau link šito skaičiaus, apsirengdavome ir eidavome į kiemą: šlavėme, bėgiojome, rinkome pagalius. Pavargę sugrįžome namo dalintis dovanų. Bet, kiek atsimenu, dukrytė nelabai ir sureikšmino to maisto, vadinasi, ne taip viskas blogai ir išėjo. O dabar apie maistą net negalvojame, juk visos ligos valdymo priemonės šalia, svarbu, kad pati šventė įvyktų – dovanos, žvakės, pasiruošimas, puošimas, juokai, pokštai ir, aišku, tradicijos.“
Agnė, Ugnės mama:
Pernai buvo pirmos diabetinės Kalėdos – Be saldainių ir su penais – vienos bėdos… Ką padėt ant stalo – nežinia, Nuotaika mamos ir vaiko pamesta.
Šiemet Senį Šaltį už barzdos pagausim, Ne tik žaislų, bet ir saldainių gausim! Jau su pompa insulino susileisim Ir linksmai šeimos rate bendrausim!