„Nepražūsiu ir Afrikoje” – apie tai, kad sirgti nėra gėda.
„Cukriniu diabetu sergu jau 25 metus. Jis visada šalia, tapęs mano gyvenimo palydovu ir draugu. Liga reikalauja labiau mylėti save ir rinktis sveikesnį gyvenimo būdą – visavertiškai maitintis, sportuoti, mažiau stresuoti, labiau vertinti gyvenimą ir duotas galimybes”.
Pati pradžia buvo gan sudėtinga: mažai informacijos, siauras medikų požiūris, siaubingos adatos ir labai vargana mityba. Bet laikas ėjo, medicina tobulėjo, žinių bagažas didėjo. Man nebuvo sunku, labiau jaudinosi mano tėvai ir artimieji. Mažai ką atsimenu iš vaikystės, tik nuostabius draugus ir laukimą, kada galėsiu eiti valgyti. Augau net nemąstydama, kad kažko negalėčiau daryti ir siekti. Visada žinojau, kad liga yra tik palydovė, neatsiejama gyvenimo dalis, bet ne pats gyvenimas. Žinoma, buvo šiek tiek vidinių baimių, ar pajėgsiu studijuoti, nes norėjau mokytis medicinos, taip pat troškau keliauti. Ir atėjo TA diena, kai pasakiau: „Aš GALIU“. Mano baimės – tik iliuzija. Laikas veikti, mažiau baimintis ir daugiau daryti. Baigiau biomedicininės diagnostikos ir biologijos studijas. Studijų metais daug keliavau, aplankiau daugybę Europos miestų. Mano emocinė būklė vis gerėjo. Glikemija kelionėse būdavo tiesiog tobula – nei maistas, nei gėrimai, nei netikėtumai nedarė jokios įtakos! Pagauta gyvenimo azarto lankiau įvairiausius seminarus: verslo, veidotyros, neverbalinės kalbos, motyvacinius.
Ir tada mano gyvenime atsirado sensoriai! Tik įsivaizduokit, galima matyti savo gliukozę aparatėlyje ar telefone! Man tai buvo stebuklas. Kažkas nesuvokiamo. Mano pirštai ilsėjosi – jokių dūrių. Galėjau gyventi dar intensyviau. Tai, kas anksčiau baugino, dabar tapo įmanoma. Kopiau į kalnus, dalyvavau žygiuose, kuriuose nueidavau po 50 km bekele ar per pusnis. Atrodydavo, kad numirsiu čia ir dabar, bet tikrinau savo fizines galimybes, kartais netgi drastiškai, išbandžiau savo valią, ištvermę, kad įrodyčiau sau, jog visos ribos – tik mano galvoje.
Man to reikėjo.
Afrika! Gyvenimo karuselės įkarštyje nusprendžiau pamatyti savo mylimą Keniją, kuria daug metų žavėjausi tik televizoriaus ekrane. Baugino galimas maisto ir vandens stygius, visiškai kitokia mityba, maliarija, ebola ir kitos ligos, visur tykantys pavojai. Labiausiai nerimavau dėl insulino – ar jis nesuges, gi ten karšta, šaldytuvų nėra. Nusprendžiau, kad bus, kaip bus – nepražūsiu. Susikroviau kuprinę ir išvykau į Keniją. Net vaistų nuo maliarijos negėriau, nes šalutinis poveikis pasirodė baisesnis nei pati liga. Beveik mėnesį praleidau Afrikoje su daugybe nuotykių: gyvenau tarp liūtų, krokodilų, begemotų ir kitokių gyvių, valgiau pasakiško skonio daržoves ir vaisius. Atrodydavo, kad kiekvienas valgis tiesiog įkrauna, jaučiausi pilna energijos, mano insulino poreikis sumažėjo 80 %. Glikemija daugiau kaip 6 mmol/l nebuvo pakilusi. Manau, kad žinau, kaip jaučiasi sveikas žmogus. Man pasisekė!
Visiškai slaptai.
Visame mano gyvenimo kelyje – tiek kopiant į kalnus, tiek klaidžiojant Afrikos platybėse – mažai kas žinojo apie mano ligą. Kodėl? Nes nepakęsdavau klausimų: „Ar tu gerai jautiesi?“, „Ar tu gali tai daryti?“. Erzindavo perdėtas dėmesys, todėl nusprendžiau atsiriboti tylos siena. Insuliną juk galima susileisti ir tualete. Žinoma, sensoriaus taip lengvai nepaslėpsi, bet daug kas manydavo, kad tai pleistras nuo rūkymo, o primygtinai klausinėjantiems sakydavau, kad jis matuoja pulsą.
Man nebe gėda.
Šią vasarą prisijungiau prie vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubo „Diabeto IQ“ organizuoto projekto „Mums ne gėda“. Kartu su cukriniu diabetu sergančiais vaikais vykome į Ukrainą, kopėme į Hoverlos viršukalnę. Mane sužavėjo šių vaikų energija, pozityvumas, drąsa skleisti žinią pasauliui, kad liga – ne nuosprendis, ji gali būti kontroliuojama ir nereikia jos gėdytis! Reikia keisti visuomenės požiūrį ir parodyti, kad maitinamės ne vien grikių koše ir be druskos virta mėsa. Kiekvienas klausimas apie ligą yra galimybė laužyti stereotipus, todėl reikia apie tai kalbėti. Supratau, kad mane erzinantis perdėtas žmonių dėmesys kyla dėl neišmanymo ir žinių trūkumo. Aš įrodžiau sau, kad liga nėra nuosprendis ir dėl jos gyvenimas gali pasikeisti tik minimaliai, reikia ją priimti ir judėti pirmyn. Man nebe gėda! Man diabetas”.
Teksto autorė: Viktorija Mažonaitė
Nuotraukose: Viktorija Mažonaitė