Kretingos r. švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologę Viką Gridiajevą kalbina Inga Augustinienė
Klubo „Diabeto IQ“ organizuotos vasaros stovyklos Šventojoje metu pagal Klaipėdos miesto savivaldybės finansuotą projektą „Iš vaikystės – į suaugystę“ vyko psichologės Vikos Gridiajevos susitikimai su jaunuoliais, sergančiais 1 tipo cukriniu diabetu. Psichologės paprašėme pasidalinti savo pastebėjimais ir įžvalgomis, kurios, tikimės, padės ir jaunuoliams, ir jų tėvams pažvelgti į diabetą kitomis akimis.
Kokias veiklas turėjote stovyklos metu?
Paauglius kviečiau į susitikimą „Mano ypatinga kelionė“, kurioje gana atvirai ir, gal net tėvų nuostabai, labai pozityviai aptarėme būsimų suaugusiųjų gyvenimą ir santykį su savo liga.
Kokiomis savybėmis pasižymi cukriniu diabetu sergantys jaunuoliai?
Kaip ir jų bendraamžiai, cukriniu diabetu sergantys jaunuoliai taip pat išgyvena pereinamąjį tarpsnį iš vaikystės į suaugystę – tai jau ypatinga grupė žmonių. Kupini emocijų, patyrimų, tiesos ieškojimų. Kitas jų ypatingumas – cukrinis diabetas. Tiesa, tai labai priklauso nuo aplinkos – kuo daugiau aplinkoje akcentuojami cukrinio diabeto keliami sunkumai, tuo dažniau paaugliams tai yra problema. Kuo labiau tėvai juos kontroliuoja, tuo daugiau vaikai priešinasi. Jaunuoliai skundžiasi laisvės suvaržymu, o tėvai – nepaklusnumu. Šeimose, kuriose tėvai ganėtinai demokratiški, yra susigyvenę su liga, atradę balansą tarp savo asmeninio gyvenimo ir rūpinimosi „cukrinuku“, vaikai rečiau laužo nusistovėjusias taisykles.
Paauglystė beveik kiekvienam jaunuoliui yra sudėtingas laikotarpis. Kaip šį etapą išgyvena diabetu sergantys paaugliai, su kokiais iššūkiais jie susiduria?
Sakyčiau, kad su tokiais pat kaip ir kiti paaugliai: kaip atsiskirti nuo tėvų, kaip išgyventi su jais po vienu stogu, kaip atrasti vietą po saule tarp bendraamžių ar bendraminčių, kaip ištverti mokyklą, pažinti meilės jausmus, priimti savo kūną. Cukrinis diabetas – kaip prieskonis kiekviename išvardytame uždavinyje.
Taip pat tėvams vertėtų pagalvoti, ar tikrai visas problemas reikia sieti su diabetu. Juk jeigu eilinis paauglys penktadienio vakarą vienas liūdi namuose, greičiausiai darome išvadą, kad susipyko su draugais. Bet jeigu analogiškai elgiasi „cukrinukas“, tuojau pat galvojame, kad kaltas diabetas – gal vaikas kompleksuoja prie bendraamžių susileisti insulino, gal nepatogiai jaučiasi, kad negali su visais valgyti ko panorėjęs. Todėl labai svarbu atskirti paauglystės iššūkius nuo diagnozės keliamų sunkumų.
Retas kuris paauglys pasižymi pareigingumu, stipriu atsakomybės jausmu, sugebėjimu save kontroliuoti, bet šios savybės būtinos norint sėkmingai kontroliuoti diabetą. Kaip jaunuoliams patariate stiprinti šias savybes?
Šiuo klausimu dažniau tenka patarti tėvams nei paaugliams. Dažnai šeimos užsisuka į tokį „niekados“ ratą: tėvai sako, kad labiau paleis kontrolę, kai paauglys parodys, jog turi atsakomybės jausmą, o jaunuolis niekada nerodo savo atsakomybės jausmo, kol tėvai jį nuolat kontroliuoja. Ir taip pasaka be galo. Pabaigti šią pasaką turėtų tėvai – jie yra labiau subrendę, jau turi išsivysčiusias smegenis, geba save kontroliuoti, tad pirmąjį žingsnį turi žengti jie. Dažnai tėvai sako, kad paleidus vadeles paauglys atsidurs ligoninėje, tačiau praktika rodo visai priešingai. Jaunuoliai dalijosi, kaip tėvai bijojo išleisti į stovyklą ir liko labai nustebę, kad cukrus ir be jų suvaldytas. Nemažai pavyzdžių, kai tėvai nurodo susileisti tam tikrą insulino dozę, nors pats paauglys supranta, kad ji nėra tinkama. Todėl ypač svarbu augant vaikui neprarasti budrumo, savęs klausiant, ką jau galiu patikėti pačiam vaikui valdant ligą.
Susirgus cukriniu diabetu didžiausias dėmesys visgi skiriamas fizinei sveikatai – mitybai, glikemijai normos ribose, ligos valdymo priemonėms ir pan., o psichinė ir emocinė sveikata nustumiama į antrą planą. Kokią įtaką ligos kontrolei turi žmogaus psichinė būklė?
Cukrinis diabetas patrigubina tikimybę susirgti psichinėmis ligomis: depresija, nerimo, valgymo, miego sutrikimais. Vis dažniau kalbama apie perdegimą nuo ligos valdymo. Visos ligos – ir fizinės, ir psichinės – sumažina išteklius, todėl labai natūralu, kad nuo to nukenčia mūsų kasdienybė. Sergantys cukriniu diabetu kasdien turi daugiau iššūkių nei sveiki žmonės, tad nenuostabu, kad jie ir dažniau patiria psichinių bei emocinių problemų.
Paaugliams bendraamžiai neretai turi didesnę įtaką nei tėvai ar kiti suaugę asmenys. Ar yra vertingas paauglių, sergančių ta pačia liga ir susiduriančių su panašiais iššūkiais, tarpusavio bendravimas?
Paaugliai stovyklos metu dalijosi, kad buvimas kartu su kitais bendraamžiais, sergančiais cukriniu diabetu, yra neįkainojama bendrystė, didelis vienas kito supratimas. Džiugu, kad diagnozė gali padėti atsirinkti savus. Nes šiame gyvenimo etape draugai, kad ir kaip bebūtų sunku tai suvokti tėvams, yra stipresni autoritetai.
Cukrinis diabetas reikalauja didelio dėmesio, jo negali nustumti į šalį ir nuo jo pailsėti. Natūralu, kad paaugliams, bendraujant su draugais ar užsiimant mėgstama veikla, diabetas yra nemažas trukdis, todėl neretai yra ignoruojamas, o tai atsiliepia sveikatai. Kas paauglius motyvuoja rūpintis savimi ir savo sveikata?
Paaugliams labai svarbu atrasti motyvaciją, kodėl jie turėtų stengtis valdyti diabetą. Dažnai tėvai nustemba, kad stengtis neskatina nei grasinimai, nei bausmės, nei bauginimai ligos komplikacijomis ar netgi mirtimi. Bet ar kuriam paaugliui labai rūpi jo sveikata? Jų motyvacijos šaltinių reikia ieškoti socialinėje erdvėje, autoritetuose, konkrečiuose tiksluose. Pavyzdžiui, su viena šeima sutarėme, kad jaunuoliui 1 savaitę pasistengus geriau valdyti diabetą, jis galės namo grįžti ne 22 val., kaip įprasta, o vidurnaktį. Tai jam buvo priimtinas tikslas ir norimas rezultatas. Jam, žinoma, pavyko! Taigi jaunuoliai stokoja ne ligos valdymo įgūdžių, o jiems trūksta motyvacijos stengtis.
Paaugliams, sergantiems cukriniu diabetu, būdingas depresiškumas, nerimastingumas, sunku tvarkytis su emocijomis, suvokti, kas jų laukia ateityje. Ar yra koks nors raktas išeiti iš šios slegiančios būsenos ir gyvenimą su liga priimti nusiteikus pozityviau?
Subalansuotas gyvenimas: ligos priėmimas + palaikymas iš aplinkos. Pirmiausiai paaugliui labai svarbu atsakyti į klausimus: kodėl man ši liga skirta, kokią žinutę man gyvenimas siunčia, kaip aš noriu toliau gyventi? O tada ieškoti ir tikėtis palaikančios aplinkos. Skaudu girdėti, kad vis dar tenka susidurti su situacijomis, kai kas nors lyg juokais, lyg rimtai klausia, o tuo pačiu kaltina diabetu susirgusį žmogų, kad per daug valgė saldainių. Paaugliai taip pat neretai yra kankinami kaltės jausmo prieš tėvus, nes girdi jų nuoskaudas „Už ką man jo / jos liga?“, „Mano gyvenimas sugriuvo tą akimirką, kai sužinojau, kas čia per liga“ ir pan. Vaikams sunku matyti dėl jų verkiančius tėvus, jie tarsi priversti prisiimti atsakomybę už visos šeimos besikeičiantį gyvenimą, bet tai yra pernelyg didelė našta jiems pakelti.
Gal skambės banaliai, bet gyvenimas yra kur kas paprastesnis, nei mums atrodo. Vaikų pasaulio vaizdas ir savęs matymas priklauso nuo to, kaip juos mato patys mylimiausi. Jei tėvai sako, kad cukrinis diabetas griauna gyvenimą, vaikas tai priims kaip faktą, įsisąmonins ir į pasaulį žvelgs per pilkus akinius. O realybė juk tokia, kad gyvenime būna visko – ir sunkių, ir nuostabių akimirkų, tad svarbiausia gyventi patiriant Čia ir Dabar jausmą.
