Jūsų paauglys keletą ar keliolika metų serga cukriniu diabetu, bet ligos kontrolė yra Jūsų, o ne jo pareiga? Jaučiate, kad vaikui Jūsų kišimasis nepatinka, bet vis tiek tai darote, nes privalote? Neprisimenate, kada paskutinį kartą ilsėjotės, pramogavote, rūpinotės savo sveikata, nes svarbiausia – vaiko diabetas? „Paleisti negalima, kontroliuoti“ – ar būtent čia dėtumėte kablelį, kalbėdami apie savo vaiko ligą? Psichologai tai vadina kopriklausomybe.Kopriklausomybės tema itin aktuali šeimose, kuriose yra sergančių alkoholizmu, narkomanija ar kitomis priklausomybėmis. Šiek tiek panašios į jas ir šeimos, kuriose yra cukriniu diabetu sergančių vaikų. Kopriklausomybė – tai koncentravimasis į kito žmogaus ligą, būklė, apibūdinama giliu įsitraukimu, stipria emocine, socialine ir netgi fizine priklausomybe. Artimieji, kuriems pasireiškia kopriklausomybė, stengiasi paveikti sergantį žmogų, kontroliuoti jį, spręsti jo problemas. Kopriklausomas žmogus atsisako savo norų ir poreikių arba juos labai sumažina. Aukojami interesai, poilsis, rūpinimasis savimi ir savo sveikata. Nors kopriklausomybė gali pasireikšti ir sergančio vaiko tėčiui, dažniausiai nuo jos kenčia mamos. Jos pradeda gyventi ne savo, o savo sergančio vaiko gyvenimą.
Kuo pavojinga kopriklausomybė?
Nuolat pažeidžiamos asmeninės ribos, pvz.: mama miega viename kambaryje arba net vienoje lovoje su paaugliu, nes jai taip patogiau stebėti jo glikemiją; skambina paaugliui šimtus kartų per dieną, nepaisydama jo pasipiktinimo.
Stiprus noras kontroliuoti vaiką ir jo ligą užvaldo taip, kad krenta savivertė, savigarba, nutrūksta ryšiai su kitais žmonėmis, atsiranda sveikatos problemų. Kopriklausomos mamos labai kenčia – nepasitikėjimas degina jų energiją, ryja išgales.
Neugdoma vaiko atsakomybė už savo ligą, nes visus sprendimus priima ir jų įvykdymą kontroliuoja mama.
Jei paauglys priešinasi kontrolei, kopriklausoma mama jaučiasi atstumta, nemylima, nevertinama. Baimė būti paliktai skatina elgtis neracionaliai, pataikauti, o paaugliai netrunka tuo pradėti naudotis, piktnaudžiauti, manipuliuoti.
Ką daryti?
Svarbiausias žingsnis, kurį būtina žengti sprendžiant šią problemą – pripažinti, kad ji egzistuoja. Po to metas veikti. Pirmiausiai reikia iš naujo nusibrėžti asmenines ribas – tiek vaiko, tiek savo. Vėl imti bendrauti su draugais ir pažįstamais, pradėti rūpintis savimi (tai sunkiausia), paklausti savęs, kas man svarbu, įdomu, kuo norėčiau užsiimti? Jei noras gyventi ne savo, o vaiko gyvenimą labai stiprus, paklauskite savęs, kodėl tai darau? Gal esu vieniša ir labai noriu būti reikalinga, naudinga?
Bręstantiems vaikams reikia patikėti vis daugiau atsakomybės už diabetą. Perkeltas kablelis – „Paleisti, negalima kontroliuoti“ – suteiks jiems jėgų ir laisvės. Jei tai padaryti savarankiškai per sunku, geriausia ieškoti profesionalios pagalbos – kreiptis į psichologą. #diabetoiq#smalsuciai#t1dStraipsnis iš žurnalo „Diabeto IQ”. Daugiau skaitykite paspaudę šią nuorodą: https://online.fliphtml5.com/pglza/jkjo/#p=1