Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubas „Diabeto IQ” su Ukraina sieja ypatingas ryšys. Ne pirmi metai klubas Lietuvoje renka ir padedamas pagalbos Ukrainai aktyvisto Jono Ohmano vadovaujamai Blue / Yellow for Ukraine siunčia paramą diabetu sergantiems ukrainiečiams, nes Ukrainos sveikatos sistema yra neįgali savo piliečių aprūpinti netgi būtiniausiomis ligos priežiūros priemonėmis. Pernai nuo karo nukentėję Ukrainos vaikai buvo pakviesti į „Diabeto IQ” organizuotą vasaros stovyklą Šventojoje, siekiant, kad skirtingą patirtį turintys vaikai suprastų, jog savo kovoje nėra vieni, o skausmą ir netektį galima lengviau ištverti drauge, palaikant ir suprantant vienam kitą. Draugystė tęsiasi iki šiol, tad „Diabeto IQ” klubo vadovai, siekdami ir toliau palaikyti šį gražų ryšį, ėmėsi naujo projekto, pavadinto „Tokie pat kitokie“ ir iš dalies remiamo Klaipėdos miesto savivaldybė. Buvo planuojama į Lietuvą vėl pakviesti karo Ukrainoje baisumus patyrusius jaunuolius ir padėti jiems bent trumpam ištrūkti iš nuolatinės įtampos ir nusivylimo rato. Cukriniu diabetu sergantys jauni žmonės dėl savo ligos įtampą ir nusivylimą taip pat patiria kasdien, tad, nors ir būdami skirtingi, susidurdami su skirtingomis situacijomis, išgyvena panašius jausmus. Todėl įgyvendinant projektą buvo tikimasi sukurti terpę tiek vieniems (t. y. cukriniu diabetu sergantiems), tiek kitiems (nuo karo nukentėjusiems) mokytis kartu bendradarbiauti, ieškoti panašumų ir skirtumų, padėti ir palaikyti vieniems kitus, nusimetant „aukos“ kaukes, suvokiant, kad visi yra tokie patys, tik šiek tiek kitokie. Be to, šiuo projektu buvo planuojama siekti programoje „Klaipėda – Europos jaunimo sostinė 2021“ numatytų tikslų: ugdyti pilietiškumą, palaikyti savanorystę, jaunimo iniciatyvas, orientuotas į solidarumo, atjautos skatinimą, atskirties grupių palaikymą.
Tačiau dėl koronaviruso pandemijos ir ribotų galimybių keliauti suplanuotų veiklų teko atsisakyti ir sugalvoti naujas, turint panašų tikslą – skatinti solidarumą, ugdyti empatiją, lavinti gebėjimą tinkamai įvertinti situaciją ir drąsiai priimti sprendimus, taip pat skleisti žinią apie sunkumus dėl sveikatos būklės patiriančius žmones ir skatinti visuomenės toleranciją bei supratimą. Buvo surengtas susitikimas su Klaipėdos jaunimo organizacijų asociacija „Apskritasis stalas” atstovais. Jo metu KLAS mūsų bendruomenę supažindino su jaunimo savanorystės galimybėmis Klaipėdos mieste, pristatė KLAS veiklos sritis ir atsakė į auditorijai kilusius klausimus. Kokybiškesniam žinių įsisavinimui komanda parengė ir žaismingą klausimyną, kuris dar labiau sustiprino ryšį tarp jaunuolių ir organizacijos atstovų!Iš įvairių Lietuvos kampelių į Klaipėdą suvažiavę diabetu sergantys jaunuoliai, jau būdami pažįstami iš vasaros stovyklų, prasmingai praleido beveik savaitę kartu. Nors projekto dalyviams nebuvo galimybės susitikti su karą Ukrainoje išgyvenančiais draugais, bet apsilankymai Girulių pakrantės apsaugos baterijoje „Memel Nord“ ir Platelių seniūnijoje įsikūrusiame Šaltojo karo muziejuje leido pajusti atgrasią karo dvasią, privertė susimąstyti apie sunkumus patiriančius, bet sugebančius viską ištverti ir randančius jėgų atsitiesti žmones.
Nepagydomos ligos paliesti jaunuoliai suprato, kad ne jiems vieniems reikia pagalbos ir palaikymo, į pasaulį reikia žiūrėti plačiau, išeiti iš savigailos rato, suvokė, kad yra ir kitų, kuriems reikalinga parama ir palaikymas, kad kiekvienas iš mūsų susiduriame su vienokiais ar kitokiais gyvenimo iššūkiais, kuriuos reikia mokytis įveikti. Cukrinis diabetas – irgi likimo mestas iššūkis, kurį sergantys turi priimti, nori to ar ne. Siekdami informuoti visuomenę apie ligos valdymo ypatumus ir supažindinti, su kokiomis kliūtimis susiduria sergantys dėl aplinkinių nesupratimo, projekto dalyviai, padedami fotografės Olesios Kasabovos ir aktyvaus visuomenės veikėjo ir filmų kūrėjo Michailo Andrijanovo, surengė fotosesiją bei sukūrė keletą filmukų, kuriais dalijamasi socialiniuose tinkluose ir vaizdo kanaluose ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba, kad žinia apie cukriniu diabetu sergančius žmones ir jų problemas pasiektų kuo didesnį visuomenės ratą. Nuotraukomis ir filmais jaunuoliai siekė parodyti, kad sergantiems žmonėms labai reikalingas supratimas ir palaikymas, o ne užuojauta ar – juo labiau – smerkimas ir teisimas, su kuriais, pasirodo, irgi susiduriama, nes aplinkiniai, matydami insuliną besileidžiantį žmogų, neretai palaiko jį narkomanu. O juk insulinas – gyvybiškai svarbus, todėl jį susileisti gali tekti bet kur. Taip pat bet kur ir bet kada gali tekti ir valgyti, nepaisant to, kad kitiems tai gali pasirodyti keista, neįprasta ar nemandagu, nes tai vienintelis būdas pakelti glikemiją. Jaunuoliai nuotraukose šmaikščiai pademonstravo, kodėl jie dienomis yra apsnūdę, nedarbingi, mat bemiegės naktys jų gyvenime yra dažnos, diabetas poilsio valandų neturi, jį kontroliuoti tenka ir naktį – arba leistis insuliną, arba valgyti, arba bandyti išsiaiškinti, kodėl neveikia insulino leidimo sistemos. Nuotraukose ir filmukuose taip pat buvo stengiamasi atspindėti cukriniu diabetu sergančio žmogaus kasdienybę – skausmingus dūrius, maisto svėrimą ir jo vertės skaičiavimą, laukimą prieš valgant, priverstines pauzes gliukozei kraujyje reguliuoti ir pan. Jaunuoliai norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad, nors jų liga nepagydoma ir sunkiai kontroliuojama, jie neatsisako savo pomėgių, siekia užsibrėžtų tikslų ir svajonių taip pat kaip ir jų bendraamžiai. Projekto dalyviai įsitikinę, kad žmonės, išvydę visas diabeto valdymo priemones ir prie nuotraukų perskaitę aprašymus ar filmukuose išgirdę komentarus apie ligos valdymo ypatumus, taps supratingesni, pakantesni, jų nebetrikdys iš kišenių kyšantys insulino pompų laideliai, pypsintys aparatai, nebestebins ant kūno pritvirtinti gliukozės jutikliai, negąsdins viešoje vietoje insuliną su švirkštikliu besileidžiantis ar pirštus su adatėle besibadantis ir glikemiją iš kraujo lašo besimatuojantis žmogus. Juk kuo daugiau supratimo ir palaikymo iš aplinkos, tuo lengviau sergantiems, ypač jaunuoliams, kurie neretai savo ligos gėdijasi, slepia, o tai dar labiau kenkia jų sveikatai ir emocinei būklei. Svarbiausia – išdrįsti apie tai šnekėti, o kai užsimezga dialogas, niekada nesijausi vienas savo kovoje.
