Susirgus cukriniu diabetu, gali užklupti gėdos jausmas – dažnam nesmagu kalbėti apie ligą ar viešai atlikti būtinas procedūras – susileisti insuliną, pasimatuoti gliukozės kiekį kraujyje, pasikeisti jutiklį ar insulino pompos kateterį. Normalu vengti neadekvačių komentarų ar pasigailėjimo kupinų veido išraiškų. Vis dėlto svarbu suprasti, kad žmonių neigiamos reakcijos kyla iš nežinojimo. Kiekvienas, susirgęs diabetu, su diagnoze gauna progą šviesti visuomenę ir taip palengvinti kitų susirgusiųjų dalią. Be to, šeimos nariams, draugams, bendraklasiams ir kartu dirbantiems kolegoms apie šalia esančio žmogaus ligą – 1 tipo cukrinį diabetą – žinoti yra būtina. Slepiant ir atvirai apie tai nešnekant, sudaroma terpė plisti dezinformacijai ir apkalboms.
Dažniausiai susiduriama sureplikomis apie ligos priežastis, kurių neva buvo galima išvengti, arba dalijamasi iš vėžių išmušančiais patarimais apie galimybę pasveikti, kas, deja, kol kas neįmanoma. Į tokias kalbas reiktų stengtis reaguoti ramiai ir argumentuotai atsakyti remiantis mokslu grįstomis žiniomis. Švietimas apie ligą yra geriausia pagalba visiems šia liga sergantiems, todėl tikrai verta atsakyti į visus besidominčiųjų klausimus. Nebūtina leistis į detales, tačiau daugumai sutiktųjų vertėtų paaiškinti, jog gyvenimas su diabetu yra šiek tiek kitoks. Verta aplinkinius perspėti, jog nukritus gliukozės kiekiui kraujyje cukriniu diabetu sergančiam žmogui būtina suvalgyti ar išgerti ką nors saldaus, nesvarbu, jog tai bus susirinkimas, pamoka ar bet koks kitas renginys. Taip pat šalia esantiems žmonėms reiktų žinoti, jog visada išlieka tikimybė, jog sergantis diabetu gali nepajusti hipoglikemijos simptomų ir nualpti, tad būtina kuo skubiau iškviesti greitąją pagalbą. Nors ši informacija dažną glumina ir gąsdina, vengti apie tai kalbėti būtų didelė klaida. Reiktų įsisąmoninti, kad sergant cukriniu diabetu nebūtina stengtis įtikti ar pateisinti visų žmonių lūkesčių, ypač savo sveikatos kaina.
