Kretingos r. švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva
Svarstydami galimybę susilaukti vaikų ir tapti tėvais, tikrai neplanuojame sudėtingų gyvenimo kelionių, o svajojame apie sveikus palikuonius – kokie jie bus talentingi, gražūs ir meilūs. Bet kartais gyvenimas susiklosto taip, kad esame priversti išbandyti amerikietiškus kalnelius. Šeimose, kuriose auga du ir daugiau vaikų, tikrai pažįstamas jausmas, kai mamos ar tėčiai ima panašėti į ringo teisėjus, o ne į stebuklus darančią Merę Popins. Apskritai santykiai yra sudėtingas reiškinys net ir suaugusiems, o ką jau bekalbėti apie mažuosius, kurie dalijasi vieta po saule, kartais po lygiai, kartais – ne visai… Mes dažnai teiraujamės, kaip jaučiasi sergantys vaikai, gilinamės į jų jausmus, nes juos atjaučiame, galbūt gailime ir norime jiems padėti. O ką jaučia kiti vaikai, būdami šalia sergančio brolio ir sesers, dažnai nesusimąstome. Pravartu atkreipti dėmesį į mažųjų šeimos narių, kurie auga kartu su 1 tipo cukriniu diabetu sergančiu broliu ar seserimi, jausmus ir susimąstyti, kaip mes, tėvai, galime padėti jiems šią patirtį paversti privalumu, o ne trūkumu.
Mes žinome, kad 1 tipo cukrinio diabeto diagnozė pakeičia visos šeimos gyvenimą. Krizės etapus tenka įveikti ne tik sergančiam vaikui, bet ir kitoms šeimoje augančioms atžaloms, nepaisant jų amžiaus. Šie vaikai išgyvena baimę ir nerimą dėl to, kaip jaučiasi sergantis brolis ar sesuo, ypač tai sudėtinga, jei ir tėvai, suaugę žmonės, sunkiai valdo emocijas. Adatos, dūriai, kraujas, įvairios kitos nemalonios procedūros – prie šių vaizdų turi priprasti visi šeimos nariai. Šalia esantys nesergantys vaikai gali išgyventi skausmą, gailestį, jausti norą padėti, bet taip pat juos gali imti pykti, kad nebėra to gyvenimo, kokį turėjo anksčiau. Neretai sergančio vaiko broliai ir seserys patiria pokyčių ir savo kasdienybėje, dėl to juos gali apimti neteisybės jausmas, pvz., dėl ligos priežiūros reikalingos papildomos išlaidos, todėl gali tekti atsisakyti pramogų, būrelių, kelionių ir pan. O kur dar sergančio sesers ar brolio nuotaikų svyravimai, kuriuos prašoma tiesiog suprasti ir būti atlaidžiam, nes tai vyksta ne šiaip sau, o dėl nestabilaus gliukozės kiekio kraujyje.
Suaugę šeimos nariai nerimauja dėl vaiko ligos, pasikeičia jų elgesys, nuotaika. Su šiais pokyčiais vaikai ilgainiui susitaiko, tačiau tėvams žeria priekaištus, kad sergantį brolį ar seserį jie myli labiau, netgi pavydi, kad brolis ar sesuo serga, todėl jam geriau – daugiau dėmesio, meilės, rūpesčio, daugiau laiko, praleisto kartu. Dažnu atveju tai galima sieti ne tik su krizės įveikimo etapu, bet ir su tėvų neapibrėžtais lūkesčiais sveikų vaikų atžvilgiu. Tėvai lyg savaime tikisi, kad visi susitelks, akimirksniu taps brandesni, supratingesni ir kantresni. Jei to neišsako garsiai, dažnai ištransliuoja tarp eilučių: „Eik dabar pažaisti vienas, juk matai, kad brolis blogai jaučiasi“. Konsultacijose iš nesergančių vaikų tenka išgirsti, jog jie namuose turi kur kas daugiau atsakomybės ir namų ruošos darbų nei sergantys broliai ar sesės. Nors ne visada tai būna tiesa, tėvams tikrai svarbu pagalvoti apie galimus pokyčius. Stenkimės vaikams nenustatyti elgesio rėmų pagal statusą šeimoje (vyriausias vaikas, sveikas vaikas). Geriau duokime progą kiekvienam vaikui išbandyti kitiems vaikams tenkančias privilegijas ir prisiimti atsakomybę.
Dažnai konsultacijose tenka išgirsti, kad vaikai yra gėdijami dėl savo jausmų. Tėvai nesusimąstydami vaikams priekaištauja, kaip šie drįsta rodyti pyktį, kai sesuo ar brolis taip blogai jaučiasi. Visi – ir suaugę, ir juo labiau vaikai – turi teisę laisvai kalbėti apie savo jausmus, nes yra normalu pykti, liūdėti ar bijoti. Užgniaužus šiuos jausmus jie niekur nedingsta, o tik dar labiau stiprėja ir skatina netinkamo elgesio apraiškas. Leiskime vaikams kalbėti apie jausmus, leiskime juos patirti. Atidžiai išklausykime, išgirskime, kas slegia jų mažas širdeles, ir atkreipkime dėmesį į tai, kas mūsų galioje pakeisti, o kas ne.
Vaikai yra dinamiški, greitai besimokantys žmonės. Todėl jie geba prisitaikyti prie įvairių situacijų. Tėveliams verta pagalvoti apie šiuos vaikus ir ieškoti būdų, kaip juos paskatinti jaustis reikalingiems. JAV specializuoti cukrinio diabeto centrai labai rekomenduoja įtraukti visą šeimą į priežiūros planą, net kartais vestis brolį ar sesę į susitikimus su specialistais, ne tik todėl, kad lydintis brolis ar sesuo jaustųsi taip pat svarbus ir dalyvaujantis šeimos gyvenime, bet ir dėl žinių praplėtimo, kaip elgtis kritinėse situacijose. Švedijoje atliktas kokybinis tyrimas parodė, jog vaikai dažnai jaučia nerimą ir baimę dėl to, kad jie nežino, kaip elgtis, jei broliui ar sesei pasidarytų bloga, svarsto, ar nepasimestų, jei prireiktų kviesti greitąją pagalbą. Todėl labai svarbu atrasti tinkamą vaidmenį kiekvienam šeimos nariui, nes jau ir darželinukai gali būti puikūs pagalbininkai: paklausti sesės ar brolio, kaip jis jaučiasi, ką valgė mokykloje, pamatuoti gliukozės kiekį kraujyje, paskambinti mamai ar tėčiui, jei sergančiam broliui ar seseriai pasidaro negera. Psichologai sutaria, jog vaikų, sergančių 1 tipo cukriniu diabetu, broliai ir seserys laikomi įveikę krizę tada, kai žino savo vaidmenį pagalbos plane, pakankamai išmano apie ligą, laikosi nusistovėjusios tvarkos namuose bei žino, kaip elgtis esant kritinėms aplinkybėms. Be to, vaikai, kurių broliai ar seserys serga 1 tipo cukriniu diabetu, užaugę labiau domisi sveikata ar medicina apskritai. Jie labiau linkę rinktis pagalbos specialybes: psichologiją, soc. pedagogiką, mediciną, teologiją ir pan. Šie vaikai pasižymi didesne empatija, labiau išlavėjusiais socialiniais įgūdžiais, spartesne raida, didesne kantrybe ir atsakingumo jausmu.
Tėvai, auginantys sunkiai ar nepagydomomis ligomis sergančius vaikus, linkę jausti kaltę dėl nevienodai padalyto dėmesio, o kartais ir meilės kitiems vaikams. Kaltė kartais gali būti sveika ir pagrįsta, įgalinanti ieškoti išeičių, bet dažniau ji yra nepateisinama ir slegianti, skatinanti elgtis visai neapgalvotai. Vaikui susirgus 1 tipo cukriniu diabetu, natūralu, kad šeimoje jam skiriama daug daugiau dėmesio nei kitiems šeimoms nariams: dažnesni apsilankymai ligoninėje, didelis susirūpinimas jo savijauta, gliukozės kiekio matavimai ir kt. Bet ar iš tiesų visiems visko reikia po lygiai? Juk ir dėl paprasčiausių dalykų yra akivaizdūs poreikių skirtumai – vieni valgo daugiau, nes yra alkani, kiti mažiau, nes dar sotūs, vieniems reikia naujų drabužių, nes išaugo pernykščius, kitiems nereikia, nes puikiai tinka ir turimi. Taigi ir dėmesio poreikis priklauso nuo situacijos. Svarbu kiekvienam vaikui skirti laiko tiek, kiek šiuo metu jam jo gauti yra svarbu, o ne kategoriškai nustatyti tiksliai ir po lygiai kiekvienam. Net ir vaikų meilės pojūtis priklauso ne nuo dėmesio kiekio, o nuo kartu praleisto laiko kokybės. Nereikia tikėtis, kad meilė visiems vaikams bus vienoda, bet ji kiekvienam gali būti ypatinga ir išskirtinė. Nedera tėvams lyginti vienus vaikus su kitais, reiktų meilę kiekvienam auginti atskirai, atsiejant nuo brolių ir seserų. Nepaisant to, sergantis vaikas ar ne, užmegzkime su juo išskirtinį ryšį, atraskime pomėgius, savitas pokalbio temas ir pramogas. Pasirūpinkime kiekvienam vaikui skirti nors šiek tiek individualaus dėmesio ir tuo metu nekalbėti apie kitus vaikus. Tiesa, ne visada kamuojantis kaltės jausmas reiškia, jog darote kažką negerai. Labai dažnai kaltės jausmas byloja apie klaidingus įsitikinimus, apie mintis užvaldžiusius tobulos motinystės ar tėvystės standartus.
Taip pat reiktų suvokti, kad idealių santykių nėra, nepavyksta jų turėti ir suaugusiems, nereikia tikėtis, kad juos kada nors turės mūsų vaikai. Svarbu išmokyti savo vaikus spręsti konfliktines situacijas, išgirsti kitus bei mokėti išsakyti savo poziciją. O dažniausiai vaikai mokosi stebėdami ir kopijuodami mus, suaugusiuosius. Tad tvirtai tikėkime, jog broliai ir seserys vienas kitam yra pati didžiausia gyvenimo dovana bei pati nuostabiausia bendravimo mokykla.
Šį straipsnį lengvai suprantama kalba galima skaityti čia: https://dia-iq.lt/vaiku-jausmai-kai-serga-broliai-ir-seses/
