Kretingos r. švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva
Kai stipriai suserga mūsų vaikas, mums skauda. Mūsų širdyse atsiveria praraja, kurią norisi užpildyti paaiškinimais, kartais kaltinimais ar pateisinimais. Natūralu tuomet į vaiką žiūrėti su gailesčiu, didele atjauta ir apgaubti jį savo rūpesčiu. Taip pat suprantama, kad daug dalykų galime padaryti už jį. Mūsų žodžiai suminkštėja ir sušvelnėja. Kartais ligoniukas gali net tapti „vargšiuku“ ar „nabagėliu“. Ir viskas su tuo tvarkoje, jei vaikas po savaitės ar mėnesio vėl mūsų akyse tampa toks pats stiprus ir pajėgus, koks buvo iki ligos.
O jei liga nepagydoma, jei tai – cukrinis diabetas, kuris lydės ir vaiką, ir mus visą gyvenimą? Dažnai tenka matyti perdegusius tėvus, brolius ir seseris ne tik dėl to, kad sunku suvaldyti šeimos nario ligą, bet ir dėl ypatingų pastangų ir dėmesio reikalaujančio „krištolinio“ žmogaus auginimo ar netgi įtampą keliančio buvimo šalia jo. Mes galime susiimti mėnesį, du, bet ilgainiui atsiranda nuovargis, aukojamas asmeninis gyvenimas, neapsieinama be kaltinimų ir pykčio, dažniausiai nukreipto ne ten, iš kur jis kyla, o į sutuoktinį ar bendradarbius. Bet tai yra suaugusio žmogaus pasirinkimas ir iš to kylančios pasekmės. O kaip tie „krištoliukai“? Ar jie tikrai nori būti tokie trapūs? O dar svarbesnis klausimas – ar tikrai jiems to reikia?
Prisimenu, viena mama konsultacijoje negalėjo patikėti, kad jos šešiolikos metų diabetu serganti dukra prisipažino esanti nėščia. Į mamos klausimą, ką ji sau galvojanti, dukra atsakė primindama visas jos auklėjimo tiesas: „Juk tu už mane galvoji, tai prašau, ir dabar galvok.“ Ir tai nėra blogo auklėjimo pasekmė. Man, pažįstančiai šią šeimą, yra aišku, kad tai yra didelės meilės, nuoširdaus rūpesčio ir noro beatodairiškai apsaugoti savo vaiką vaisius. Tačiau mes labai dažnai nesusimąstome, kad ateis diena, kai mūsų vaikai darys savo sprendimus, norime to ar ne. Todėl mūsų pareiga mokyti vaikus, KAIP reikia priimti sprendimus, net ir pačius paprasčiausius, o ne tai daryti už juos.
Tyrimai rodo, kad vaiko amžių atitinkanti atsakomybė ir žinios apie ligą bei tinkama, neperdėta tėvų priežiūra yra raktas į geresnę cukraus kontrolę, dėl to rečiau tenka gydytis ligoninėje. O mažas paties vaiko atsakomybės jausmas ir žinių stygius bei tėvų „sraigtasparnio“ auklėjimo stilius paprastai duoda prastesnius ligos valdymo rezultatus, lemiančius dažnesnį gydymą ligoninėje. Mūsų visų suaugusiųjų tikslas paruošti vaiką, sergantį cukriniu diabetu, tapti pasitikinčiu savimi, žinančiu savo ribas bei gebančiu savarankiškai gyventi su šia liga. Ir tai daryti su meile ir tikėjimu, kad jam tai pavyks. Mes tiems ypatingą gyvenimą gyvenantiems vaikams esame ne tik tėvai, bet ir žiniuoniai, pas kuriuos jie galėtų surasti atsakymus, bei pati svarbiausia palaikymo komanda, kuri nesėkmės akivaizdoje skanduotų: „Tau pavyks!“ Ir visai nesvarbu, ar tam vaikui penkeri, ar penkiolika, ar trisdešimt penkeri.
Nuo tos akimirkos, kai nuskamba diagnozė, mes ruošiame vaiką būti savarankišką. Jei tai trimetis, mes leisime jam pačiam pasirinkti pirštelį, iš kurio imsime kraują, parodysime, kaip tą pirštelį dezinfekuoti, netgi leisime jam pačiam įsidurti. Mokysime atpažinti žemo gliukozės kiekio kraujyje požymius. Kalbėsime apie sveiką gyvenseną ir kodėl kartais „reikia“ yra svarbiau nei „noriu“.
Mokyklinio amžiaus vaikui jau galime leisti daug daugiau: priimti sprendimus dėl maisto pasirinkimo, mokyti skaičiuoti angliavandenius, jei manome, kad tai reikalinga. Rodome, kaip susileisti insuliną, stengiamės atpažinti signalus, iš kurių galima spręsti, jog vaikas jau pasiruošęs tai daryti pats. Kalbame apie gretutines galimas ligas, apie ilgalaikes ir trumpalaikes pasekmes. Šviečiame savo vaikus ne moralais, o žaidimais. Pavyzdžiui, dabar labai populiarūs iššūkių žaidimai, tad užsiriškite akis ir ragaukite įvairų maistą, diskutuokite, kada tai galima valgyti, kiek tas vaisius, uoga ar daržovė yra draugiška sergančiam diabetu.
O štai paauglio etapas, mano galva, yra pats jautriausias. Dažnai tėvai, matydami fiziškai subrendusį savo vaiką, ima iš jo tikėtis taip pat gana daug. Bet tai, kad jis „cukrinukas“, nereiškia, kad jis privalo tapti ypač atsakingas akimirksniu. Jis, kaip ir mes, turi padaryti nemažai klaidų, kad suprastų, kaip reikia gyventi. Todėl šiame etape, kai vaikas jau tikrai nemažai prikaupęs žinių ir turi įgūdžių, svarbiausia yra išlaikyti ramybę ir stengtis savo atžalų nekritikuoti. Mūsų teisuoliška povyza „ką aš tau sakiau?“ juos atitolins, o šiame gyvenimo etape kaip niekad ypač svarbu palaikyti santykius. Dabar yra tas laikas, kai padedame jiems numatyti tikslus bei jų siekti. Mums ypač svarbu padėti jaunuoliui kitoniškumą suvokti kaip asmenybės bruožą, kurio nereikia gėdytis ar slėpti.
Nepamirškime, kad paauglystėje jiems labai rūpi būti kažko dalimi, pritapti. Cukrinis diabetas, kuris iki tol galbūt nekėlė didelių asmenybinių bėdų, gali tapti priešu numeris vienas. Čia ypač svarbų vaidmenį užima išklausymas, šviesių istorijos pusių pamatymas ir atspindėjimas. Šiame gyvenimo etape labai svarbu įsivertinti, kuriuos karus kariauti, o į kuriuos net nesivelti. Jei Jūsų paauglys nori mėlynų plaukų, galbūt griežtą „tikrai ne“ verta pasilaikyti kitiems jo įgeidžiams.
Linkiu mylėti savo vaikus ne tik širdimi, bet ir protu. Suteikime savo vaikams ne tik saugumo uostą, bet ir pasitikėjimo ir žinių laivą, su kuriuo jie galėtų išplaukti į suaugusiųjų gyvenimą.
