Lygiai prieš metus su neseniai cukrinio diabeto diagnozę išgirdusia dukryte pirmą kartą dalyvavome klubo „Diabeto IQ“ organizuotoje šeimų, auginančių cukriniu diabetu sergančius vaikus, vasaros stovykloje Šventojoje. Tuomet sakiau, kad tai pats geriausias ir naudingiausias patyrimas tokioms mamoms kaip aš: verkiančioms, visko bijančioms, negalinčioms drąsiai priimti gyvenimo išbandymų. Stovyklos metu klubo „Diabeto IQ“ komanda iš esmės pakeitė mano požiūrį į ligą ir labai palengvino gyvenimą.
Šiemet mudvi su dukra į šeimų stovyklą atvykome drąsesnės, ramesnės, ryžtingesnės, daug daugiau visko žinančios ir išmanančios. Su jauduliu ir nekantrumu laukėme susitikimo su seniai matytais draugais, jautėmės lyg vykstančios į didelės ir išsiilgtos šeimos susitikimą. Iš tiesų diabeto bendruomenė – lyg šeima, kurią jungia tos pačios patirtys, išgyvenimai, kartu sprendžiamos problemos, jaučiamas palaikymas, laiku ištiesiama pagalbos ranka. Ir šįkart iš skirtingų Lietuvos kampelių sugužėjo šios draugiškos šeimos nariai, taip pat prisijungė naujokai, kuriems itin svarbu pajusti, jog kelionėje su diabetu jie nėra vieni. Kiekvieno istorija kitokia, bet tuo pačiu ir sava, atpažįstama, suprantama greičiausiai tik tą pačią diagnozę išgirdusiems.
Pernai kartu verkėme ir skausmingais išgyvenimais dalijomės su močiute, atlydėjusia diabetu neseniai susirgusią anūkę. Šiemet prie jų prisijungė ir mergaitės mama. Kaip gera buvo matyti, kad šeima emociškai jau truputį stipresnė, susigyvenusi su liga, priėmusi kitokio gyvenimo taisykles, ir lygiai taip pat, kaip ir mūsų su dukryte istorijoje, stovyklos komandos dėka pasiryžusi pradėti naudoti dirbtinės kasos sistemą ir taip palengvinti savo ir vaiko gyvenimą.
Jautrią stygą palietė pirmą kartą šeimų stovykloje dalyvavusi jauna vieniša mama, be niekieno pagalbos auginanti 1 tipo cukriniu diabetu sergančią dukrytę. Moteris buvo priversta mesti darbą ir visą savo laiką ir dėmesį skirti ligos keliamiems iššūkiams įveikti, nes vaikų darželis, kurį lankė mažylė, nerado galimybių pasirūpinti savo ugdytinės poreikiais.
Atmintyje ilgai išliks ir šeima, turinti jau kelių metų diabeto valdymo patirtį. Mama pasakojo, kad pirmi dveji metai su liga buvo labai sunkūs, verksmingi, tikras išbandymas visai šeimai. Atėjus suvokimui, kad taip, kaip buvo, niekada nebebus, šeima susitaikė su liga, rado reikalingus sprendimus, tad į stovyklą atvyko pasidžiaugti, pailsėti, gerai praleisti laiką ir įkvėpti drąsos naujai susirgusiems, kurie dar skęsta nesibaigiančių nerimą keliančių klausimų jūroje.
Nors dauguma vaikų į šeimų stovyklas paprastai atvyksta su mamomis, visgi šį kartą kompaniją palaikė ir ne vienas tėtis. Susižavėjimą sukėlė tėvelis, per susipažinimo vakarą įnešęs pliūpsnį gerų emocijų ir suteikęs optimizmo. Vyras sakėsi įveikęs visas susitaikymo su dukros liga stadijas ir pagaliau supratęs, kad lengviau į diabetą žiūrėti ne kaip į ligą, o kaip į gyvenimo būdą, nesvarbu, kad ne paties pasirinktą. Gyvenimą su diabetu jis lyginantis su lošimu kortomis – kokias kortas tau padalina gyvenimas, tokiomis ir tenka lošti.
Tai tik kelios iš daugybės istorijų, kurių kiekviena unikali, savaip jaudinanti ar stebinanti, verta atskirų žurnalo puslapių ar net knygos. Ir tą kiekvieną istoriją padeda kurti diabeto šeimos nariai – savo patarimais, raginimais, palaikymo žodžiais, apkabinimais. Be galo didelį darbą daro „Diabeto IQ“ klubo komanda, profesionaliai konsultuojanti teisiniais, techniniais, ligos valdymo klausimais, morališkai palaikanti, suprantanti ir žinanti, kaip patenkinti cukriniu diabetu sergantį vaiką auginančios šeimos poreikius. Nepaprastai vertingi stovykloje vykę susitikimai su psichologe Vika Gridiajeva, vedusia ir grupines, ir individualias konsultacijas. Didelio susidomėjimo sulaukė diabeto technologijų pristatymai, paskaitos apie odos, pėdų, nagų priežiūrą. Tėveliai džiaugėsi galėję dar kartą prisiminti ir pasikartoti, o kai kas ir naujai sužinoti, kaip teikti pirmąją pagalbą. Man, kaip mamai, nepamainomi ir neįkainojami iki vėlyvos nakties užsitęsę nuoširdūs pokalbiai su kitomis mamomis prie arbatos puodelio – tikra mamų terapija, padedanti nusimesti širdį slegiančią naštą ir suprasti, kad nesi paliktas su savo bėda vienas.
O vaikai visas penkias stovyklos dienas puikiai leido laiką pūsdami milžiniškus muilo burbulus, maudydamiesi putų pievoje, kovodami vandens ir spalvų mūšiuose, skraidindami aitvarus, statydami smėlio pilis ir skanaudami cukraus vatą, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų. Įvairių veiklų ir pamokėlių metu vaikai ne tik susidraugavo su tokio paties likimo sesėmis ir broliais, bet ir mokėsi patys kontroliuoti savo gyvenimo palydovą – cukrinį diabetą.
Bendros veiklos, kartu išgyventi jausmai, dalijimasis patirtimi dar labiau sustiprino bendrystės jausmą ir leido pajusti, kad esame didelės ir stiprios, vieningos šeimos dalis.
