Asta Berdikšlienė
Tėvai, dar laukdami į šį pasaulį ateinančio mažylio, susikuria daug lūkesčių: vaikučio išvaizda, gera sveikata, santykiai, gebėjimai ir dar daug viso kito. Dažnai besilaukiančios mamos ar būsimi tėčiai paklausti, kokios lyties atžalos norėtų, atsako: „Svarbiausia, kad būtų sveikas“. Tačiau vaikui susirgus cukriniu diabetu, šis prioritetinis lūkestis sužlunga.
Tėvai nesunkiai susitaiko su išryškėjančiomis vaiko charakterio savybėmis, kurių nesitikėjo, nors ir pasiskundžia, bet stipriai nesureikšmina vaiko nevalgumo, prasto miego, nes suvokia, kad tai laikina. Tačiau cukrinio diabeto diagnozė išmuša iš vėžių ir pačius stipriausius, racionaliausius, likti ramiems nepavyksta beveik niekam. Išgirdus nepagydomos ligos diagnozę, žlunga visi lūkesčiai ir viltys, gimdytojus apima panika, depresija ir gedulas netekus buvusio ramaus gyvenimo. Tai, žinoma, atsiliepia ir santykiams šeimoje, ypač jei yra polinkis atžalas perdėtai kontroliuoti.
Vos grįžus iš ligoninės namo su nauja diagnoze, tiek pačiam vaikui, tiek už jį atsakingiems suaugusiems būna itin sunku susitaikyti su pasikeitusia realybe, dažnai kyla pyktis, imama neigti esama situacija. Vėliau, priklausomai nuo atžalos amžiaus, atsiranda įvairių problemų: atsisakoma valgyti, nes reikia leistis insuliną; valgoma paslapčia; pamirštama susileisti insuliną; baiminamasi išeiti iš namų dėl hipoglikemijos; tėvai perdėtai kontroliuoja vaiką; ignoruojami kiti, nesergantys, vaikai arba ignoruojami cukriniu diabetu sergančio vaiko kiti poreikiai, nesusiję su liga; meluojama; šeimoje kalbama tik apie gliukozės kiekį kraujyje, angliavandenius ir insuliną; tėvai perdega; vaikai atsikalbinėja, pyksta ir tampa uždari. Visos šios problemos atitolina šeimos narius vienus nuo kitų ir jie tarsi susvetimėja. Tiesą sakant, dauguma išvardintų dalykų yra pasekmė, o ne pati problema.
Štai keletas patarimų, kaip pagerinti santykius ir išeiti iš kritinių situacijų:
- Būkite atviri ir neslėpkite savo emocijų, skatinkite vaikus elgtis taip pat. Liūdesys ir pyktis yra normalios emocijos ir jas reikia išjausti, išlieti ne destruktyviai. Ašaros ir jausmų įvardijimas žodžiais palengvina skausmą. Jei auginate jaunesnio amžiaus vaikus, išmokykite juos atpažinti savo jausmus ir išreikšti juos žodžiais, vyresnius paskatinkite ne tik išsipasakoti, bet ir užrašyti, ką jie jaučia, popieriuje, kompiuteryje ar telefone.
- Nuo pirmos diagnozės dienos įtraukite vaiką į diabeto kontrolę. Kartu skaičiuokite angliavandenius ir insulino dozes, kalbėkite apie maisto pasirinkimus, produktų poveikį gliukozės kreivėms ir apskritai sveikatai. Netgi jei vaikas visai mažas ir dar mažai ką supranta, pasakokite jam ir rodykite, kokias procedūras atliekate, jam suprantama kalba aiškinkite, kodėl tai darote. Kuo anksčiau pradėsite supažindinti su ligos keliamais iššūkiais ir susidorojimo būdais, tuo daugiau autonomijos ir pasitikėjimo vaikui suteiksite.
- Vaikui sakykite, ką daryti, o ne ko nedaryti. Žmogaus smegenys įdomiai priima informaciją. Pavyzdžiui, jei pasakyta negalvoti apie baltą dramblį, juk būtinai apie jį galvosite. Štai kodėl slidininkams treneriai neliepia saugotis medžių, o pataria stebėti kelią, kad visas dėmesys būtų į kelią, o ne į medžius. Tad ir vaikams vietoj „Nevalgyk saldainių“ sakykite „Paragauk šilauogių“, vietoj „Nepamiršk susileisti insulino“ geriau patarkite „Prisimink, kad prieš valgant reikia susileisti insulino“, vietoj „Neimk visų skanėstų“ pasiūlykite „Išsirink vieną, rytoj galėsi suvalgyti kitą“.
- Kartu kurkite taisykles ir be kaltinimų aptarkite nesėkmes. Jei vos vaikui įžengus pro duris užpulsite su kaltinimu dėl aukšto gliukozės kiekio kraujyje, teigiamų rezultatų ir gerų santykių nesitikėkite. Juk tikrai ne tik vaiko gliukozė Jums svarbu jo gyvenime? Paklauskite, kaip sekėsi mokykloje ar darželyje, kas gero nutiko, kaip laikosi draugai, galų gale, ar buvo skanūs pietūs. Tik tuomet be kaltinimų paklauskite, ar kažkas atsitiko, kad taip užkilo cukrus, ir kartu pabandykite pasiaiškinti, ką buvo galima padaryti kitaip, kad cukrus taip stipriai nepakiltų. Nepamokslaukite, nenurodinėkite, leiskite pačiam vaikui pasidaryti išvadas ir atrasti tinkamą sprendimą, kad juo pasinaudotų kitą kartą.
- Kokybiškai leiskite laiką su kiekvienu šeimos nariu atskirai ir kartu. Jei turite daugiau vaikų, tiek su „cukrinuku“, tiek su kitais vaikais leiskite išskirtinį individualų laiką kartu be telefonų, planšečių ar televizorių. Paskirkite per savaitę vieną ar daugiau dienų, kai visa šeima kartu galite smagiai praleisti laiką be pašalinių trikdžių, taip pat ir be pokalbių apie diabetą.
- Pasidalinkite atsakomybe. Jei vaiko tėvas / mama negyvena kartu, susitarkite su kitu šeimos nariu, draugu ar aukle, kad bent valandą per dieną pabūtų su cukriniu diabetu sergančiu vaiku, o tuo metu skirkite laiką išskirtinai sau: su draugais išgerti kavos, pagulėti karštoje vonioje, pasivaikščioti ar kitai mėgstamai veiklai. Nors ir galvojate, kad už Jus niekas kitas geriau nesugebės prižiūrėti vaiko, atsitraukite nors valandai, per tiek laiko tikrai nieko nenutiks. Įgiję pasitikėjimo laiką ilginkite. Nieko nėra blogiau už pavargusius, nuotaikos neturinčius, optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą praradusius nelaimingus tėvus. Atraskite laiko ir galimybių pasisemti gerų emocijų ir su naujomis jėgomis grįžkite pas savo vaiką.
- Įveskite tas pačias taisykles visiems šeimos nariams. Jei vienam galima tris saldainius po pietų, vadinasi, galima ir visiems kitiems. Tikrai nebūtina laukti hipoglikemijos, kad galima būtų pasmaguriauti – tam juk yra insulinas!
Daugiau patarimų dėl nesutarimų šeimoje, kurioje auga cukriniu diabetu sergantis vaikas, Jums gali suteikti „Diabeto IQ“ klubo konsultantė socialiniais klausimais Asta Berdikšlienė, tel. 8 605 03242, FB Asta Diabeto iq, el. p. asta@dia-iq.lt.
Veikla vykdoma pagal Šeimos gerovės projektą, finansuojamą LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Šį straipsnį lengvai suprantama kalba galite skaityti mūsų svetainėje
https://dia-iq.lt/sos-seimos-krize/