Rugilę Krasauskaitę kalbina Jorigė Augustinaitė
Gatvėje sutikusi nepažįstamąjį, ant kurio rankos – gliukozės jutiklis ar iš kišenės kyšo insulino pompos vamzdelis, visada sau mintyse pasakau: „O, savas!“ Pro akis neprasprūdo ir socialiniame tinkle (Instagramo paskyra rugilekr_poledance) pastebėta mergina, pasidalinusi savo vaizdo įrašu, kuriame ji atlieka ypatingą akrobatinį šokį prie stulpo. Kad ji irgi sava, nusprendžiau ant kūno pamačiusi jutiklį, atrodo, visai netrukdantį jos sudėtingam pasirodymui. Žinant, kiek daug pastangų reikalauja ligos valdymas užsiimant fizine veikla, neįmanoma nesižavėti merginos ištverme, tvirtu kūnu ir stiprybe. Tad kviečiu susipažinti su Rugile, kuri, manau, įkvėps visus, dėl diabeto nedrįstančius realizuoti savo pomėgių.
Prašau prisistatyti.
Man 25 metai, gyvenu Vilniuje, nors esu kilusi iš Kauno. Esu Pole Sport instruktorė ir performerė. Tuo ir degu, tiesiog dievinu mokyti žmones šio sporto, matyti, kaip padedu žmonėms auginti pasitikėjimą savimi ir savo kūnu. Taip pat ir mano asmeniniai pasirodymai kelia daug gerų emocijų. Atrodo, jog po kiekvieno išėjimo į sceną pradedu gyvenimą mylėti dar labiau.
Koks buvo tavo gyvenimas prieš diagnozuojant 1 tipo cukrinį diabetą?
Diabetu susirgau paauglystėje, tad mano gyvenimas prieš diabetą ir dabar labai skiriasi, mat gerai prisimenu, ką reiškia gyventi nesergant šia liga. Pasiilgstu lengvabūdiško paaugliško gyvenimo, kuriame buvo tiesiog mažiau rūpesčių, mažiau atsakomybės, daugiau laiko, praleisto su draugais. Nors ir prisimenu tą nerūpestingą gyvenimą prieš diabetą, praeitis manęs nestabdo. Išmokau gyventi su liga ir neleidžiu diabetui manęs riboti.
Kokia buvo ligos pradžia? Kaip tu ir tavo artimieji reagavote į šią diagnozę?
Tuomet man buvo 16 metų. Mane pradėjo kankinti nuolatiniai galvos skausmai ir nenumalšinamas troškulys. Pasitarusios su mama nusprendėme, kad reiktų pasidaryti kraujo tyrimus. Tyrimų atsakymai ir 1 tipo cukrinio diabeto diagnozė, aišku, sukrėtė. Iš tikrųjų gal net labiau tėvus nei mane pačią. Išgirdusi šią žinią, kurį laiką buvau šoko būsenos, bet po kelių dienų apsipratau su šia mintimi ir nusprendžiau, kad galiu su tuo gyventi. Žinoma, liūdesys ir nuovargis nuo tiek daug sukrečiančios informacijos laikėsi dar apie mėnesį ar du. Tėvai dar bandė rasti įvairiausių būdų, kaip man padėti, tačiau šioje situacijoje gali padėti tik vaistai. Tad gana greitai pradėjau tiesiog pati tvarkytis ir stengtis grįžti į įprastą gyvenimą.
Kaip tau sekasi gyventi su diabetu dabar? Kokiu būdu valdai ligą?
Ligos valdymo asė tikrai nesu, tačiau ligą jau pažįstu, žinau savo kūno tendencijas. Aišku, diabetas mane kartais tikrai nustebina. Būna, kad žiūriu į savo cukrų ir nesuprantu, nei kas čia vyksta, nei kodėl. Tačiau džiaugiuosi, jog naudoju sensorių, ir jo dėka galiu nedelsdama sureaguoti į savo cukrų ir iškart priimti tolimesnį sprendimą. Insuliną leidžiuosi penais, nes dėl darbo specifikos būtų sudėtinga naudoti insulino pompą.
Kaip reaguoja žmonės sužinoję, jog sergi diabetu? Ar drąsiai kalbi apie savo ligą?
Savo ligos neslepiu, bet tikrai neinu ir visiems apie ją nepasakoju. Yra žmonių, kurie lanko mano treniruotes jau keletą metų, tačiau apie tai, kad sergu diabetu, sužinojo tik tada, kai pradėjau naudoti sensorių. O būdama su gerai pažįstamais žmonėmis galiu drąsiai susileisti insulino ir daugiau papasakoti apie diabetą.
Ką iš tavęs atėmė ir ką suteikė diabetas?
Diabetas į mano gyvenimą atnešė daugiau kontrolės, taip pat jo dėka išmokau susidėlioti prioritetus. Negalvoju, ar diabetas iš manęs kažką atėmė. Su liga turėsiu gyventi likusį savo gyvenimą, ji yra mano dalis, tad nei gailiu, nei pykstu ant savęs, kad turiu diabetą. Taip pat manau, kad ilgesnėje perspektyvoje nuolatinės neigiamos mintys pakenktų mano emocinei sveikatai.
Papasakok įsimintiną istoriją, susijusią su diabetu?
Turėjau pasirodymą vėlai vakare, tad išvažiuodama iš namų nusprendžiau greitai kažkuo pasistiprinti, kad turėčiau daugiau jėgų šokdama. Suvalgiau didelį indelį jogurto ir tada ėmiau galvoti, ar tikrai prieš valgydama susileidau insulino. Kadangi neprisiminiau ir labai skubėjau, susileidau insulino jau ir pavalgiusi. Nuvykus į renginio vietą, pradėjo kristi cukraus kiekis kraujyje. Suvalgiau saldainių. Nepadėjo. Kokį pusvalandį valgiau tuos saldainius ir supratau, kad jogurtui susileidau du kartus – ir prieš valgydama, ir po to. Likus penkiolikai minučių iki mano pasirodymo, cukraus kiekis nukrito dar kartą. Kadangi tai buvo paskutinės minutės prieš lipant į sceną, privalėjau šokiui paruošti kūną. Tad dariau špagatą, tampiausi ir kimšau saldainius. Per tą valandą suvalgiau tiek saldainių, kad net pykinti pradėjo. Gerai, kad tokios situacijos vienetinės.
Kokia tavo įprastinė diena?
Mano įprastinė diena nėra tokia ir įprasta. Kadangi pagrindinės treniruotės vyksta vakarais, dažniausiai dieną pradedu vėliau. Miegu tiek, kiek kūnas nori, mat nuolatinis ir intensyvus fizinis krūvis nualina kūną ir jam reikia atgauti jėgas. Atsikėlusi ramiai leidžiu rytą, tvarkausi namus. Treniruotės baigiasi vėlai, tad namo grįžtu tik apie 23 val. Jei turiu jėgų, po darbo dar atsiverčiu ir paskaitau knygą ar pažiūriu serialą.
Kaip sportas atsirado tavo gyvenime?
Kad ir kaip būtų keista, niekada nemėgau sportuoti. Tačiau visada patiko šokti! Kai pabaigusi mokyklą persikrausčiau į Vilnių, pagalvojau, kad reikia kažkokios naujos veiklos. Vieną dieną benaršydama feisbuke pamačiau Pole Sport treniruotės reklamą. Nuvykau ir užkabino!
Kuo tave patraukė ši sporto šaka? Tai begalinės kūno stiprybės, lankstumo ir ištvermės reikalaujanti fizinė veikla, greičiausiai kelianti nemažai iššūkių valdant diabetą.
Būtent tai mane ir sužavėjo! Reikia lavinti tiek jėgą, tiek lankstumą. Žinoma, šis sportas dar ir gražus, ypatingas savo keistais ir įspūdingais triukais. Pole dance pasirodė kaip tobulas variantas tarp sporto, šokio ir meninės išraiškos. Su diabetu susitvarkyti ne visada būna lengva, kadangi krūvio daug, tad ir gliukozės kiekis kraujyje nuo fizinės veiklos yra linkęs kristi. Tačiau po tiek metų jau žinau, ko tikėtis. Jei pasidaro silpna, išgeriu sulčių. Per keletą minučių cukrus pakyla, ir aš toliau be problemų galiu dirbti ir sportuoti.
Tavo asmeninėje instagramo paskyroje matyti, kad žmonėms labai patinki, sulauki daug palaikymo. Kaip tiesioginių pasirodymų metu publika priima tavo šokį ir kūrybines idėjas?
Aš labai džiaugiuosi tokiu dėmesiu socialiniame tinkle! Pole Dance pasirodymai vis dar yra nauja, neatrasta meno šaka, tad ir žmonėms dažniausiai tai būna netikėta, įdomu ir įspūdinga. Visada stengiuosi paprašyti, kad kažkas nufilmuotų pasirodymą, mat ir pačiai būna įdomu pažiūrėti iš šono, ar matosi klaidos, įvykiai ne pagal planą. Taip pat smagu pažiūrėti ir žmonių reakcijas, jei jos matosi fone. Pasirodymų metu būna daug plojimų, nustebusių didelių akių, tad tokios reakcijos tikrai paglosto širdį.
Esi ne tik Pole Dance šokėja, bet ir šios sporto šakos instruktorė. Kokie žmonės ateina pas tave mokytis, ko jie tikisi?
Į treniruotes ateina įvairių žmonių. Vieni tiesiog nori išbandyti kažką naujo, kiti turi tikslą sustiprėti ar tapti lankstesni. Būna ir tokių, kurie meta sau iššūkį ir išeina iš komforto zonos. Kiekvieno sėkmė priklauso nuo jų pačių. Kai kam užtenka parodyti triuką ir pavyksta iš karto, nors, tiesa, tokių žmonių mažuma. Dažniausiai triuką reikia kartoti daug kartų, kol jis pradeda atrodyti lengvai. Labiausiai džiaugiuosi mokiniais, kurie lieka sportuoti ilgesnį laiką, kelis metus. Man gera, kad jie randa mėgstamą veiklą, kaip radau ir aš.
Kas tave įkvepia, skatina judėti į priekį? Už ką esi gyvenimui dėkinga?
Gyvenimui esu dėkinga už viską – ir už iššūkius, ir už dalykus, kurie į mano gyvenimą atėjo labai lengvai. Esu optimistė, tad stengiuosi į kiekvieną gyvenimo įvykį – sunkų ar lengvą – žiūrėti pozityviai. Noriu gyvenimą nugyventi laimingai, tad labiausiai tai mane ir skatina imtis veiklų. Siekiu įgauti daug įvairiausių patirčių, išgyventi gerų momentų ir tiesiog leisti sau gyventi taip pilnai, kiek išeina.
Kokie tavo ateities planai?
Noriu toliau daug dirbti, nes jaučiuosi labai laiminga radusi darbą, kurį nuoširdžiai mėgstu. Svajoju toliau turėti pasirodymų, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių ir jie suprastų, koks gražus ir įdomus yra Pole Dance. Esame įsteigę Pole sporto federaciją, tad labai noriu pamatyti, kokia šio sporto ateitis bus Lietuvoje. Tikiuosi, kad vis daugiau žmonių dalyvaus varžybose. Gal kiek netikėtai, tačiau labai susidomėjau motociklais. Ateinantį pavasarį planuoju išlaikyti motociklininko teises ir nusipirkti motociklą. Šiuo momentu tai didžiausia mano svajonė.
Ką patartum žmonėms, kurie serga nepagydoma liga?
Labai noriu pabrėžti tai, kad gyvenimas nėra diabetas. Labiausiai mane glumina, kai matau, kad žmonės į savo ligą žiūri kaip į svarbiausią dalyką gyvenime. Taip, rūpintis savo sveikata yra svarbu, bet sergant diabetu nereikia stabdyti gyvenimo. Kaip tik atvirkščiai – iš jo reikia imti kuo įmanoma daugiau.
Ačiū už pokalbį.
Šį straipsnį lengvai suprantama kalba galite skaityti mūsų svetainėje https://dia-iq.lt/pazintis-su-rugile/
