Justiną Priedytį kalbina Asta Berdikšlienė
Justinui 39-eri. 1 tipo cukriniu diabetu serga nuo paauglystės, diagnozę išgirdo būdamas 13-metis. Turi du sūnus – Mykolą (13 m.) ir Jurgį (10 m.). Patinka kelionės, plaukiojimas banglente, žiemą mėgsta gyventi ir dirbti Balyje.
Justinai, kokia šiuo metu tavo sveikata? Ligos stažas nemažas – 26-eri metai, tad ar dažnai tenka lankytis gydymo įstaigose?
Komplikacijų, ačiū Dievui, neturiu. Senokai buvau pas gydytojus, tiesą pasakius, ir gerai jaučiuosi. Gal grįžus iš Balio reikės apsilankyti.
Ar prisimeni pirmąsias ligos dienos?
Prieš nustatant diagnozę kankino didelis troškulys, dažnas šlapinimasis, jaučiau nuovargį. Gliukozė buvo 13 mmol/l. Tik patekęs į Kauno klinikas ir gavęs insulino ėmiau geriau jaustis. Savo 13-ąjį gimtadienį teko praleisti ligoninėje.
Kaip būdamas paauglys priėmei tokią ligą?
Aš nelabai supratau, o mama nervinosi, verkė. Tuo metu naudojau insulinus „Actrapid“ ir „Protaphane“, šiuo metu Lietuvoje jau niekas tokių nenaudoja.
Su tokiu insulinu reikėjo laikytis labai griežto režimo, kaip tau pavyko?
Koks gali būti režimas, kai turi galimybę kartą ar du per dieną pasimatuoti gliukozės kiekį kraujyje? Nematai nieko. Neįsivaizduoju, kaip reiktų grįžti į tuos laikus. Manęs niekada nebuvo ištikusi tokia hipoglikemija, kad netekčiau sąmonės. Buvo stiprių hipoglikemijų, net keliaujant Balyje. Gerai, kad jaučiu simptomus, nėra rizikos imti ir nualpti, todėl neturiu baimės dėl ligos.
Kaip reagavo aplinkiniai, sužinoję, jog sergi tokia liga?
Insuliną leisdavausi tualete. Buvo paslaptis, kažkam įdomu, kažkam neįdomu. Aš buvau ramesnis vaikas, todėl manęs nekliudydavo dėl diabeto. Kai jau paaugau, užtekdavo drąsos susileisti insuliną ir kavinėje.
Ar iškart lengvai priėmei žinią, kad sergi nepagydoma liga?
Matyt, pačioje ligos pradžioje ir susitaikiau, nebuvo didelės adaptacijos ar lūžio. Nebuvo tokio etapo, kad esi mesijas ir tau nereikia insulino, nes viskas tavo organizme veikia.
Turėjau kažkur lapelį su glikuoto hemoglobino tyrimo rezultatais. Ten ir 10 mmol/l yra buvę, gerai kad dar esu su rankomis ir kojomis.
Kaip dabar vertini savo tyrimus?
Naudoju gliukozės jutiklį, pagal jo duomenis mano glikuotas hemoglobinas turėtų būti 6,2, o laikas normos ribose – 84 proc., šis rodiklis man daug svarbesnis. Naktį esu nusistatęs ribas nuo 3,9 iki 7,9, o dieną gyvenu kiek laisviau.
Glikuoto hemoglobino tyrimus iš kraujo tingiu darytis, nes ar 6,2 mmol/l, ar 5,8 mmol/l, savaime laimės neatneša. Tai tik skaičiai.
O kas tau atneša laimę?
Graži diena, emocijos, meilė, laisvė.
Ar jautiesi laisvas?
Taip. Diabetas užknisa, bet nėra nieko, ko reikėtų atsisakyti dėl diabeto. Ar važiuoji, ar į kalnus lipi – jei viskas veikia, tai veikia. Plaukdamas banglente aš viską būnu atsijungęs, lipu į vandenį, kai gliukozės kiekis 6–8 mmol/l, o išlipu su 4–6 mmol/l ir iškart susileidžiu, nes kortizolis didina gliukozės kiekį.
Ką ekstremalaus esi nuveikęs?
Bandžiau nardyti, bet nepatiko. Vaikščiojau po džiungles, kopiau į kalnus, bet čia ne ekspedicija po Antarktidą ir ne kopimas į Everestą. Baimės nejaučiu, nes visada turiu gliukozės.
Aš niekada negalvoju, kad mano kūnas pasiduos ar kad kažkas nutiks. Naudoju dirbtinės kasos sistemą, tad nusistatau 10 proc. bazę ir viskas būna gerai. Anksčiau tokio pasirinkimo nebuvo, per visas veiklas grėsdavo hipoglikemija.
Kodėl nusprendei pasidaryti dirbtinės kasos sistemą?
Pamačiau internete, kad toks bičiukas padeda tą sistemą susikurti, ėmiau ir pasiskaičiau, užsisakiau „Riley Link“, reikėjo „Apple“ telefono, kompiuterio, o aš jų tuo metu neturėjau. Nusprendžiau, kad jei kažką keiti, kažkas turi likti pastovaus. Man tas pastovumas buvo pompa, su kuria AndroidAPPS neįmanoma sukurti, ji suderinama tik su „Apple“ produkcija.
Kaip pasikeitė gyvenimas pradėjus naudoti dirbtinės kasos sistemą?
Tai kiek kitokia sistema, nei dauguma naudoja Lietuvoje. Mano ji paprastesnė, aš galiu iš telefono pasikeisti bazę ar susileisti insulino. Tai yra komfortas. Kitas dalykas – tai duoda laisvę. Kol telefonas nevibruoja dėl aukšto ar žemo cukraus, galiu į jį nežiūrėti ir būti tikras, kad viskas gerai. Bet štai buvo atvejis, kai važiavau motoroleriu, sustojau, pasižiūriu – cukrus 12 ar 13 mmol/l, galvoju, šunsnuki tu, man būtų reikėję tik kiek daugiau insulino susileisti. Bet tų faktorių, kodėl cukrus kyla, yra labai daug, ir tu jų negali visų žinoti. Karštyje išvis veikia daug kas kitaip.
Dauguma planuodami keliones baiminasi, kad tik svečioje šalyje nepritrūktų diabeto valdymo priemonių. O kaip tu, mėgstantis keliauti, sugebi viskuo pasirūpinti?
Aš turiu tokį Excel failą, kuriame įvedu, kiek ko sunaudoju per dieną. Tai ruošdamasis kelionei pasiimu dviem mėnesiams daugiau nei man reikėtų. Kartais nusprendžiu kitoje šalyje likti ilgiau. Viską susidedu į tokį lagaminuką, kurį pasiimu į rankinį bagažą. Taip pat suskaičiuoju, kiek sensorių, baterijų reikės. Praeitais metais neplanuotai ilgai keliavau ir liko paskutinė ampulė. Nuėjau į vakarietišką vaistinę ir nusipirkau už 6 dolerius ampulę.
Su kokiais dar iššūkiais susiduri kelionėse?
Paskutinėje kelionėje iš Vilniaus pakilęs lėktuvas Stambule nenusileido dėl stipraus vėjo, todėl teko grįžti atgal. Teko ilgai laukti kito skrydžio. Džakartoje labai ilgai užtrukome tvarkydami dokumentus. Vėliau pradėjo skaudėti gerklę. Pirmas COVID testas buvo neigiamas, pakartotas vakare – teigiamas. Nieko baisaus be gerklės skausmo nebuvo, bet su greitąja pagalba mane išvežė į izoliacijos vietą. Šešios dienos izoliacijos kažkokiame aptriušusiame viešbutyje. Baimės nebuvo, bet jaučiausi labai nelaimingas, kad esu užrakintas sename viešbutyje su krūva tarakonų. Vėliau sužinojau, kad galiu išeiti prie viešbučio baseino, pabendrauti su kitais nelaimėliais.
Kada ir kaip savo merginai pranešei, kad sergi cukriniu diabetu?
Nieko aš jai nesakiau (juokiasi). Nuėjom į pliažą ir ji pamatė ant mano rankos sensorių. Pradėjo domėtis, kas čia, kaip čia. Taip ir sužinojo. Bet ji nesikiša į šitą reikalą. Ir tai užknisa! Nebent pasakai, kad krenta cukrus, tai nubėga kažko parnešti, nes šiaip tai lėtai vaikšto.
Jūs abu laisvos sielos žmonės, tiesiog imate ir išvažiuojate žiemą į džiungles?
Čia mažas kaimas, nėra taip, kad vidury niekur. Daug šventyklų, yra į ką pažiūrėti. Čia žmonės turi labai stiprias tradicijas ir požiūrį į gyvenimą. Čia daug vidinės ramybės. Čia yra labai stipri kultūra, daug papročių ir ceremonijų.
Kuo užsiimi gyvenime?
Aš esu konsultantas, diegiu verslo valdymo sistemas.
Kaip pavyksta suderinti darbą ir keliones?
Kokios čia kelionės? Kai išvažiuojam, visi linki gerų atostogų. Bet čia ne atostogos, aš visą dieną dirbu, džiaugiuosi, kad yra galimybė dirbti nuotoliu. Tai suteikia laisvės, bet kartu ir vargina – negali su kažkuo paplepėti, kavytės išgerti. Bet, kita vertus, tai leidžia būti ten, kur nori.
Ar galėtum diabetu sergantį žmogų paraginti drąsiai važiuoti į Balį, Tenerifę ar dar kur kitur?
Į Tenerifę sėdi ir keliauji. O čia aš turiu atsarginę insulino pompą, atsarginį „Ryley link“, visko pakankamai turiu. Ar žmogui keliauti, labai priklauso nuo jo paties – ką jis jaučia ir kaip jis susitvarko su diabetu. Aišku, be supratimo, ką darai, gali būti nekas.
Ačiū už pokalbį.
Šį straipsnį lengvai suprantama kalba galima skaityti čia: https://dia-iq.lt/pazintis-su-justinu-priedyciu/
