Seniai žinoma, kad šunys ir katės taip pat serga cukriniu diabetu. Bet ar teko girdėti, kad mylintis šeimininkas parūpintų augintiniui nuolatinio gliukozės kiekio kraujyje stebėjimo sistemą? Taip, ir tai vyksta ne tik svetur, bet ir Lietuvoje. Keletą savaičių augintiniui nebereikia badyti ausies, lūpos ar letenėlės, o gliukozės rodmenis galima stebėti kada panorėjus, taip pat matyti, kaip jie kinta po insulino injekcijų, maisto ar fizinio krūvio. Į „Diabeto IQ“ klubo akiratį pateko diabetu serganti katė, nešiojanti sensorių, todėl kalbiname katės šeimininką Gintautą.
Jūsų katytės vardas labai gražus ir neįprastas – Šešėlis. Koks jos amžius?
Jai – 12 metų. Nepaisant, jog katei tai gana solidus amžius, augintinė vis dar yra aktyvi, žaisminga, saugo namus nuo musių, bičių ir jai nepatinkančių svečių.
Kaip pastebėjote, kad katė susirgo 2 tipo diabetu?
Katės elgesys drastiškai pasikeitė. Šešėlis pradėjo silpti, daug gerti, šlapintis, nustojo žaisti, šokinėti, susilpnėjo raumenys. Viskas įvyko labai greitai. Veterinarijos klinikoje padarius kraujo tyrimus, prieš 7 mėnesius buvo nustatytas 2 tipo cukrinis diabetas bei paskirtos insulino injekcijos. Prisimenu, jog, išgirdęs diagnozę, nežinojau, kaip reaguoti. Labai padėjo veterinarijos klinikos kolektyvas, skyręs daug laiko tiesiog kalbėtis, pasakoti apie ligą ir sudaryti veiksmų planą. To nuoširdžiai pasigendu, kai gydymo įstaigose lankausi pats.
Kaip nusprendėte, kad diabetą lengviau kontroliuoti su sensoriumi?
Tai buvo veterinarijos klinikos gydytojos Kotrynos, kurią mano katė lengviausiai prisileidžia, idėja. Ji lankėsi seminare, kuriame buvo kalbama apie sensorius kaip alternatyvą dūriams į ausį.
Kokie Šešėlio gliukozės rodikliai? Ar jie labai skiriasi nuo žmonių gliukozės rodiklių?
Nesiskiria, 3–10 mmol/l priklausomai nuo aplinkybių. Rodikliai yra buvę ir pavojingai aukšti ir pavojingai žemi. Pagrindinis tikslas – palaikyti juos stabilius.
Kaip katė reagavo į sensorių?
Vos grįžusi iš klinikos, kur jai buvo nuskusta sensoriaus įstatymo vieta ir su gyvūnams skirtais klijais pritaisytas pats sensorius, katė prišlapino kuprinę ir ant baldų. Baigiantis antrai savaitei, atrodo, jog ji apsiprato ir jau nebekreipia dėmesio, tačiau pradžioje teko nuolat saugoti, kad nenusiimtų.
Sensoriai nepigūs… Dėl mylimo augintinio negaila nieko?
Prisiimant atsakomybę auginti gyvūną, manau, svarbiausia yra suprasti, jog jam reikės skirti dėmesio. Jei tą dėmesį skiri, imi pastebėti, kad gyvūnas, kurį augini, yra žymiai protingesnis, nei tu galėjai pagalvoti. Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog iki šiol katės charakteryje pastebiu naujų bruožų, ir ji vis dar mane sugeba nustebinti. O padaryti daugiau galima visada, elgiesi taip, kaip tuo metu tau atrodo teisinga.
Ačiū už pokalbį. Linkime Šešėliui sveikatos!
Šešėlio šeimininką kalbino Ina Juotkienė
