Gali atrodyti, kad tinkamai apskaičiavus bazinio insulino kiekį, teisingai nustačius insulino ir
angliavandenių santykį, valdyti diabetą bus vieni juokai. Deja. 1 tipo cukrinis diabetas ne visada
paklūsta apibrėžtoms taisyklėms ir dėsningumams, nes gliukozės kiekiui kraujyje įtaką daro ne tik
maistas ir suleistas insulinas, bet ir daugybė kitų faktorių: emocijos, fizinis krūvis, hormoniniai
pokyčiai, netgi manoma, kad ir mėnulio fazė greičiausiai prie to prisideda. Laviruoti, kad gliukozės
kiekis kraujyje visada būtų normos ribose, gana sudėtinga, ne veltui dažnai tai palyginama su
plaukimu banglente, kai reikia nemažų pastangų, žinių, patirties ir įgūdžių, kaip išsilaikyti ant
bangų. Išvengti hipoglikemijos – per mažo gliukozės kiekio kraujyje – padeda greitieji
angliavandeniai (sultys, gliukozės tabletės, saldainiai), o susidoroti su hiperglikemija – per dideliu
gliukozės kiekiu kraujyje – sugeba tik insulinas. Kiek jo susileisti, norint sugrąžinti gliukozės kiekį
į normas ribas, padeda jautrumo insulinui faktorius, kuris, kaip ir insulino ir angliavandenių
santykis, kiekvienam žmogui yra individualus.
Pirmoji sąlyga, norint teisingai nustatyti jautrumo insulinui faktorių, yra stabili ir saugi glikemija –
ne mažiau kaip 6 mmol/l ir ne daugiau kaip 10 mmol/l. Antra, reiktų būti nevalgiusiam mažiausiai 4
valandas, kad prieš tai suvalgytas maistas ir jam suleistas insulinas neiškreiptų rezultato. Trečia,
pageidautina turėti gliukozės jutiklį, kuris nuolat rodytų gliukozės kiekio kraujyje pokyčius.
Jei šios sąlygos patenkintos, suleidžiama minimali ir saugi insulino dozė (apie 1 proc. paros
normos, pvz., vaikui, kuris per parą suvartoja 10 vv, suleidžiama 0,1 vv, o suaugusiam, per parą
suvartojančiam 50 vv, suleidžiama 0,5 vv) ir stebima, kiek nukrenta gliukozės kiekis per 2–4 val., t.
y. tol, kol stabilizuojasi. Pavyzdžiui, jei esant 8 mmol/l gliukozei ir suleidus 0,5 vv insulino,
gliukozės kiekis nukrito iki 7 mmol/l, vadinasi, suleidus 1 vv insulino, gliukozės kiekis turėtų
nukristi iki 6 mmol. Tai reiškia, kad 1 vv insulino gliukozės kiekį kraujyje sumažina per 2 mmol/l,
taigi jautrumo insulino faktorius bus lygus 2.
Kai yra žinomas jautrumo insulinui faktorius, nėra sunku sugrąžinti gliukozės kiekį į normos ribas.
Pavyzdžiui, jei gliukozės kiekis kraujyje yra 10 mmol/l, o norima, kad jis būtų 5,5 mmol/l, vadinasi,
gliukozės kiekį turime sumažinti 4,5 mmol (10–5,5=4,5). Jei jautrumo insulinui faktorius yra 2,
reiktų suleisti 2,25 vv insulino (4,5:2=2,25).
Reiktų žinoti, kad kuo aukštesnė glikemija, tuo mažesnis jautrumo insulinui faktorius – gali būti,
kad esant gliukozei 15 mmol/l, 1 vv insulino sumažins glikemiją tik per 1, o ne per 2 mmol/l. Be to,
ne vieno diabetu sergančio patirtis rodo, kad mažesnėmis dozėmis leidžiamas insulinas turi geresnį
poveikį nei vienu kartu suleista didelė dozė, kitaip sakant, po 1–2 vv kas valandą suleidžiamas
insulinas veikia geriau, nei vienu kartu suleidžiami 4 vv. Naudojantys insulino pompą sėkmingai
sumažina glikemiją tam tikrą laikotarpį pasididindami bazinį insuliną, kuris, leidžiamas mažomis
dozėmis, nuosaikiai mažina gliukozės kiekį kraujyje.
Be to, jautrumo insulinui faktorius skirtingu paros metu nebūtinai bus vienodas, taigi vertėtų
jautrumą insulinui patikrinti ryte, popiet, vakare ar net naktį. Ir dar – neužtenka tik ligos pradžioje
nustatyti jautrumo insulinui faktorių, jis su laiku taip pat kinta, tad reikia nusiteikti kaskart grįžti
prie šių skaičiavimų.
