Geštalto psichoterapijos praktikė ir cukriniu diabetusergančios mergaitės mama Giedrė Šešelgienė
Išgirdę, kad vaikui diagnozuotas cukrinis diabetas, dauguma tėvų patiria šoką, kai, regis, žemė pradeda slysti iš po kojų. Diabeto diagnozė tampa ne tik sukrėtimu visai šeimai, bet ir nesibaigiančia kasdiene atsakomybe – tiek pačiam vaikui, tiek juo besirūpinantiems tėvams ar globėjams. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, iššūkiai kiek skiriasi, tačiau bet kuriuo atveju priimti patį ligos faktą emociškai dažnai yra labai sunku. Juk tai reiškia susitaikyti su pokyčiu, kuris nutiko visai neplanuotai ir nelauktai.
Šalia diabeto gyvenu jau daugiau nei du dešimtmečius – vyras 1 tipo cukrinio diabeto diagnozę turi nuo vaikystės, o prieš keletą metų, būdama 14-kos, susirgo ir mūsų vienturtė dukra. Tai buvo šokiruojanti žinia, lydima nerimo, liūdesio ir įvairiausių kitų išgyvenimų. Dukrai tai sutapo su paauglystės laikotarpiu, kai taip norisi laisvės, o štai diabetas reiškia nuolatinę kontrolę. Buvo ir pykčio, ir beviltiškumo jausmo. Reikėjo laiko su tuo susitaikyti tiek mums, tėvams, tiek dukrai. Reikėjo laiko tai priimti. Ir būtent priėmimas, mano požiūriu, čia labai svarbus. Jei tėvai priima vaiko ligą, tada ir pats vaikas jaučiasi priimamas ir mylimas toks, koks yra. Tai padeda jam pačiam priimti save ir išmokti geriau bei ramiau kontroliuoti diabetą. Nors išties priėmimas yra nelengva užduotis, o dažnai ir nesibaigiantis procesas.
Tėvų jausmai
Svarbu suprasti, kad visi kylantys jausmai, įskaitant įprastai laikomus neigiamais, yra labai natūralūs ir galimi tokioje situacijoje. Natūralu jausti pyktį, liūdesį, beviltiškumą, susierzinimą, nerimą, baimę, sumišimą ir visus kitus jausmus. Naudinga juos sau įsivardyti, atsakant į klausimus, kaip aš jaučiuosi, apie ką tas jausmas. Tai padeda įsisąmoninti savo jausmus, išbūti su jais ir juos išreikšti.
Susirgus vaikui aplink atsiranda daug žmonių, išsakančių savo požiūrį ir dalijančių patarimus apie tai, kaip reikia gyventi, kaip reikia reaguoti ir jaustis. Pradedant nuo artimųjų ir draugų, baigiant nepažįstamų žmonių nuomonėmis socialiniuose tinkluose. Jie tai daro ne iš blogos valios, o norėdami padėti. Tačiau visi esame skirtingi, kiekvienas savaip suvokiame pasaulį, ir kiekviena situacija yra unikali, tad negali būti universalių patarimų ar sprendimų. Todėl svarbu pasiimti tik tai, kas rezonuoja su sava patirtimi, kas gali išties tapti palaikymu. Asmeniškai man nepadėdavo pasakymai „viskas bus gerai“, „nieko baisaus, juk būna ir blogiau“, „svarbu visad išlikti pozityviai“ ir kt. Rodėsi, tuomet yra tarsi nureikšminami ir tampa nesvarbūs mano jausmai arba, dar blogiau, kad aš jaučiu kažkaip neteisingai. Kiek teko kalbėtis su „cukrinukų“ tėvais, dažnas jų pradžioje jaučiasi panašiai, tarsi su jais kažkas ne taip ar jie per daug dramatizuoja. Nors iš tiesų kiekvieno skausmas ir jausmai yra labai reikšmingi ir svarbūs.
Žinoma, racionalus protas taip pat labai reikalingas, nes reikia mobilizuotis, spręsti įvairias situacijas, mokytis ir įsisavinti žinias, galiausiai būti stipriam ir palaikančiam savo vaiką. Tačiau labai svarbu nenuneigti, neužgniaužti jausmų, nes jie bet kokiu atveju anksčiau ar vėliau suranda išėjimą – tik jau tada tas išėjimas gali būti kitoks, pasireiškiantis per psichosomatiką, galvos skausmus, depresiją, įvairias ligas ir negalavimus. Svarbu surasti laiko išbūti su liūdesiu, išverkti, jei norisi, surasti tinkamą erdvę susikaupusiam pykčiui išleisti – geriausiai tam tinka aktyvus fizinis veiksmas, judėjimas. Ir žinoma, kalbėjimasis šeimoje apie jausmus, taip pat dalijimasis su tais, kas gali išklausyti ir palaikyti.
Resursai ir palaikymas
Susirgus vaikui visas tėvų dėmesys ir rūpestis natūraliai tenka jam. Diabeto kontrolė tampa dideliu papildomu krūviu. Tada tėvams rasti laiko pasirūpinti savimi yra labai sudėtinga. Juk reikia aprėpti daugybę dalykų – ne tik tvarkytis su nuolatiniais diabeto kontrolės iššūkiais ir su tuo susijusiais išgyvenimais, bet ir rūpintis namais, kitais vaikais šeimoje bei jų emocine būkle, dirbti ir atlikti kitas pareigas, nes juk gyvenimas nestovi vietoje. Labai dažnai pritrūksta poilsio, sutrinka miegas, tada gresia perdegimas, o vidinių resursų išsekimas sukelia sumišimą ir pojūtį, kad viskas griūva.
Tad, kad ir kaip būtų sunku viską suderinti, svarbu ieškoti galimybių tuos resursus papildyti. Kiek tai įmanoma, laikytis režimo, normaliai pavalgyti, pasirūpinti savo kūnu. Naudinga mamai ir tėčiui susitarti, kaip ir kada vienas kitam duos bent valandą laiko atsiriboti nuo rūpesčių ir tiesiog pamiegoti ar išeiti pasivaikščioti. Svarbu ieškoti palaikymo artimoje aplinkoje, išdrįsti kreiptis pagalbos į artimuosius ir draugus. Jei vidiniai resursai taip išsekę, kad atstatyti juos per daug sudėtinga net su aplinkinių pagalba, jei užsitęsia sunkios būsenos, kamuoja nemiga, dingsta apetitas ar pasireiškia kiti simptomai, kurie stipriai trikdo kasdienį gyvenimą, būtina kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos.
Didžiulis palaikymas yra kitos šeimos, auginančios cukriniu diabetu sergančius vaikus. Svarbu nedvejoti ir, kai reikia, kreiptis patarimo, prašyti palaikymo. Tam yra visos galimybės – nuo grupių socialiniuose tinkluose, iki klubų, kurie teikia profesionalias žinias ir pagalbą įvairiose situacijose. Prisipažįstu, ligos pradžioje man prašyti pagalbos nebuvo labai paprasta, bet juk dėl savo vaiko tikrai galėjau padaryti viską. Ir išties sulaukiau palaikymo, supratimo, pagalbos techninio pobūdžio klausimais, klaidžiojant po naujausių diabeto kontrolės technologijų džiungles. Tai buvo labai naudinga ir sutaupė brangaus laiko.
Kelias iki priėmimo
Susidūrus su sukrečiančiais įvykiais yra natūralu visa tai išgedėti. Nors gedėjimo sąvoka dažniausiai siejama su artimo žmogaus netektimi, ji tinkama kalbant apie bet kokį praradimą ar kritinę situaciją, kuri pakeičia gyvenimą. Diabeto diagnozės atveju gyvenimas išties pasikeičia. Ir nors šiais laikais turime visas priemones ir technines galimybes užtikrinti visavertį gyvenimą, negalima paneigti to, kad su kažkuo tenka atsisveikinti visam laikui. Susirgusiam diabetu ši diagnozė reiškia tam tikrą atsisveikinimą su nerūpestingumu, su galimybe valgyti per daug negalvojant, su tuo gyvenimu, kuriame nebuvo diabeto. Susirgusio vaiko tėvams tai irgi reiškia atsisveikinimą su įprasta kasdienybe.
Geriau suprasti gedėjimą gali padėti dažnai minima psichiatrės E. Kübler-Ross teorija, kurioje išskiriami 5 gedėjimo etapai, kol galiausiai susitaikoma su praradimu:
Neigimas. Šiame etape žmogus dar sunkiai įsisąmonina tai, kas įvyko. Atrodo, kad visa tai tik blogas sapnas, nesinori pripažinti, jog tai iš tiesų nutiko. Svarbu, kad šis etapas neužsitęstų ir nesukeltų realios žalos vaiko sveikatai, kai netikima gydytojais, atmetama diagnozė ar net ieškoma stebuklingų išgijimo būdų neleidžiant insulino.
Pyktis. Jis kyla tuomet, kai jau įsisąmoninama, kas įvyko. Jis gali būti stiprus ir nukreiptas į visus aplinkinius, į pasaulį, gydytojus, tiesiog į gyvenimą. Kyla klausimai, kodėl taip nutiko, kodėl gyvenimas neteisingas?
Derybos. Šiame etape daug vidinio dialogo. Dažnai svarstoma, kas būtų, jeigu būtų buvę kitaip – jei būtume anksčiau pastebėję, kitaip auginę, skyrę daugiau dėmesio sveikatai, anksčiau kreipęsi į medikus ir pan. Dažnai patiriamas kaltės jausmas, tarsi atgailaujama, lyg būtume galėję kažką sukontroliuoti ar pakeisti.
Liūdesys. Šis etapas gali būti kupinas beviltiškumo, nesibaigiančių ašarų. Svarbu išbūti tame, išverkti ir išliūdėti, tik vėlgi reikia stebėti, kad šis etapas neužsitęstų. Pravartu kreiptis pagalbos, jei tai virsta depresija, kai žmogus visiškai nebesidomi aplinka ir negali atlikti net paprastų veiksmų.
Susitaikymas. Šis etapas reiškia praradimo priėmimą ir tarsi atgimimą, suvokimą, kad gyvenimas tęsiasi. Grįžta ramybė ir emocinis stabilumas, atsiranda daugiau optimizmo.
Išvardyti etapai gali eiti nebūtinai tokia tvarka, kartais jie persipina tarpusavyje ar net patiriami vienu metu. Bet svarbu juos pereiti ir suprasti, kas su mumis vyksta.
Dėkingumas
Sudėtingose situacijose man labiausiai padeda dėkingumo jausmas. Visada galima rasti, už ką padėkoti gyvenimui, net ir tuomet, kai jis, rodos, kupinas sunkumų. Esu dėkinga už tai, ką turiu, už protingą ir gabią dukrą, už visas galimybes, artimuosius ir gerus žmones aplink, už kiekvieną dieną. Pati mačiusi skirtingų kartų iššūkius gyvenant su diabetu, esu dėkinga, kad šiandien turime pažangias technologijas, kad dukra turi daugiau galimybių kontroliuoti diabetą. Šiandien jai jau 18-ka, vis dar daug kalbamės apie jausmus, ir tenka visko išgyventi. Ne visada jai būna paprasta ir lengva, nes ši liga kelia nuolatinių iššūkių, tačiau džiaugiuosi, kad ji priima save. Buvo laikas, kai bendraamžių aplinkoje ji jausdavosi nekomfortiškai dėl buvimo kitokia nei visi ar nei dauguma. Dabar ji sako, kad savo kitoniškumą apibrėžiame mes patys: esi toks, koks jautiesi esantis, priklausomai nuo to, tave atitinkamai priima ir aplinka. Būti kitokiam, pasak jos, nėra nieko blogo – pasaulyje, kur žmonės yra panašūs, kitoniškumas yra labai gražu.
Nenuginčijama tiesa, kad tai, kaip vaikas suvokia ir priima pats save, labai daug priklauso nuo tėvų požiūrio. Galbūt šios įžvalgos atlieps kai kurių tėvų patirtį susidūrus su vaiko diabetu ar padės geriau susivokti pačiam susirgus šia liga. Tik patyrus visus jausmus, o ne juos nuneigus ir dirbtinai supakavus į pozityvumo dėžutę, žodžiai, kad gyvenimas tęsiasi ir viskas bus gerai, suskamba kitaip – tikriau ir nuoširdžiau.
Kontaktai: el. p. giedre.seselgiene@gmail.com tel. 8 687 70274
