Kretingos r. švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva
„Jūsų vaikas serga pirmo tipo cukriniu diabetu“, – kartais su užuojauta, kartais su nerimu, o kartais neapgalvotai abejingai taria gydytojas vienai mamai ar tėčiui iš tūkstančio. Ką tėvai išgyvena tą akimirką, nupasakoti yra labai sunku. Vienos mamos pasakoja jautusios slystančią žemę iš po kojų, kitos – tuštumą mintyse ir skausmą širdyje… Bet vienareikšmiškai – tai žinia, keičianti gyvenimus.
Žinia, jog tavo vaikas serga liga, kuri jį lydės visą gyvenimą, psichologine prasme yra didžiulė krizė. Emocine prasme – tai lyg atsisveikinimas su iki šiol turėtu nerūpestingu gyvenimu. Bet kartu tai kelionė, į kurią leidžiasi visa šeima: tėvai, visi tos šeimos vaikai, seneliai, kartais draugai ir ugdytojai. Tie 7 raktiniai žodžiai, pasakyti gydytojo tą lemtingą dieną – tarsi kelialapis į kelionę, kurios neplanavai, kurios nenorėjai, o svarbiausia, dėl kurios niekas nėra kaltas.
Pradėjusi dirbti su vaikais, ėmiau tikėti evoliucijos galia. Visada stebėdavausi, kaip šeimose, iš kurios atimami vaikai maždaug du kartus per metus dėl didelės nepriežiūros, gali augti maži vunderkindai. Arba kaip didelį nepriteklių išgyvenantys vaikai, kurie praėjusią savaitę buvo savo giminaičių marinami pusbadžiu ir dėl nepaklusnumo tris dienas nematė dienos šviesos, gali stovėti štai čia – psichologo kabinete ir dovanoti šypseną. Ir toptelėjo man – tai didelis gamtos jėgų darbas. Vadinkime tai Dievo darbu, jei norime, arba visatos pusiausvyra, arba žmonių evoliucijos galia – tai nekeičia fakto, kad žmogus, net ir mažas, gali išgyventi daug ir prisitaikyti šiuose sunkumuose. Taigi, jei Jūsų šeimoje mylimam žmogui diagnozuotas cukrinis diabetas, būkite atviri šiai patirčiai, nes kažkur jumyse yra užkoduota galimybė sėkmei, kad Jūs pajėgus su tuo gyventi ir išgyventi, ir leiskitės į šią gyvenimo kelionę.
1 tipo cukriniu diabetu sergančių žmonių kelionė, kaip žinia, yra trunkanti visą gyvenimą. Ir tas gyvenimas neabejotinai atneš daug iššūkių. Bet labai svarbu suprasti, o gal net įtikėti, jog pati liga nėra priešas. Tai yra sergančio žmogaus ir juo besirūpinančių asmenų gyvenimo dalis. Bet taip pat svarbu pastebėti, kad sergantis vaikas nėra tik liga. Tėvų požiūris į cukrinį diabetą yra lemiamas veiksnys vaikų asmenybei vystytis ir jų elgesiui formuotis. Ir tai jiems, o ne kažkam kitam, tenka sunkiausia užduotis atrasti ligos vietą visų gyvenime. Esu susidūrusi su atveju, kai tėvai, savo baimių stumiami į priekį, matė tik ligą, o ne vaiką. Dėl to vaikas pradėjo dažnai praleidinėti pamokas, tėvai bijojo nubrėžti tinkamas auklėjimo ribas, prasidėjo ne poreikių, o įgeidžių tenkinimas. Tėvams tikrai pavyko suvaldyti ligą, bet ar pavyko suvaldyti santykius? Tėvai jautėsi išsekę, kalti ir net bepasiduodantys, pyko ant vaiko, ant ligos… O augantis vaikinas nedemonstravo jokio savarankiškumo, į ligą žiūrėjo kaip į kažką, už ką atsakingi mama ir tėtis.
Kaip toje sudėtingoje kelionėje nepasimesti? Pirmiausiai paklausti savęs, kas man yra ta liga. Įsisąmoninti visus jausmus, kuriuos ji kelia. Natūralu jausti baimę, nerimą dėl ateities, kaltės jausmą ir juo dalytis. Dalytis su žmonėmis, kuriais pasitikite. Dalytis nuovargiu, jausmu, kad tai nebepakeliama. Kai aplanko noras pasiduoti, svarbu suprasti, kad kitas jausmų etapas bus šiek tiek emociškai lengvesnis, bet reikalaujantis daugiau proto resursų. Po pasidavimo visada ateina „tvarkymosi“ stadija, kurioje labai svarbu savęs paklausti: ką aš galiu kontroliuoti, o kas ne mano galioje? Taip, kaip mes negalime sukontroliuoti oro, bet galime pasirinkti tinkamą aprangą.
Sakykime, galime kontroliuoti šeimos racioną ir mokyti vaikus maitintis tinkamai, pasakoti apie tai, kodėl tai mūsų šeimoje ypač svarbu. Bet tikrai neturime galios suvaldyti tai, ko vaikas paragaus pas draugus svečiuose. Galime dėl to pykti, tačiau prisiminkime, kad taip nutikus svarbiau yra ne bausti vaiką, o padėti jam mokytis iš savo klaidų. Jau seniai žinome, kad moralizavimas auklėjant vaikus neduoda nieko naudingo, atvirkščiai, tai žaloja santykius, ypač su paaugliukais. Tyrimai atskleidžia, kad kai tik mama ar tėtis ima moralizuoti, vaikų smegenų sritys, atsakingos už girdėjimą ir informacijos priėmimą, tampa reikšmingai mažiau aktyvios. O tai reiškia, kad aušiname burną be reikalo. Tokiu atveju reikėtų labiau orientuotis į kritinio mąstymo lavinimą, pvz.: „Akivaizdu, kad šiandien tavo užkandžiai buvo netinkami, kaip manai, ar verti jie tokių pasekmių?“ Galima dalytis ir savo jausmais, kad mums baisu dėl tokių neatsakingų pasirinkimų, tačiau stenkimės nerodyti pasidavimo, jog jau daugiau nebegalime pakelti tokių iššūkių. Visiems vaikams labai svarbu žinoti, kad mama ir tėtis turi vilties. Taigi vaikams augant mes dažnai negalime sukontroliuoti vaikų elgesio, bet galime kontroliuoti save bei nuolat akcentuoti tokių poelgių pasekmes. Sakykime, po tokio užkandžiavimo svečiuose, dėl kurio galbūt net teko apsilankyti ligoninėje, mes galime pasidalyti savo nuogąstavimu, jog nebepasitikime vaiku tiek, kad leistume dar kartą vykti pas Kęstutį ar Petriuką. Tačiau taip pat būtina paaiškinti, kas galėtų tą pasitikėjimą grąžinti.
Bet būna ir taip, jog dėdami net ir pačias didžiausias pastangas, kartais vis tiek matome kalnus gliukozės matuoklio ekrane. Tuomet kaip niekada svarbu ir vėl sau priminti, jog galima atlikti injekcijas, dažniau tikrinti gliukozę, galbūt apsilankyti pas gydytoją, ieškoti informacijos, bet neįmanoma panaikinti ligos. Taigi mums reikia mokytis su tuo gyventi ir priimti realybę. Kita vertus, reikia prisiminti, kad ateityje nebus taip, kaip jaučiamės šiandien, o bus žymiai lengviau. Apklausos rodo, kad kuo ilgiau tėvai rūpinasi savo sergančiu vaiku, tuo labiau mažėja ir kaltės, nerimo, baimės jausmai.
Pasistenkime žvelgti į savo vaikus ne tik kaip į sergančius žmones, bet kaip į asmenybes. Ne savo valia priėmę didžiulį gyvenimo iššūkį, jie dar yra ir svajotojai, ir matematikai, ir literatai, muzikai, galbūt politikai ar net geresnio rytojaus kūrėjai. Todėl labai svarbu atrasti laiko ne tik ligai, bet ir pačiam vaikui, ugdyti jo asmenybę, padėti formuotis savarankiškumui, atsakomybei, puoselėti nuoširdžius ir pasitikėjimu grįstus santykius.
