Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų med. psichologę, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto lektorę dr. Jolantą Žilinskienę kalbina Inga Augustinienė
Į paauglius orientuoto projekto „Iš vaikystės – į suaugystę“, vykdyto klubo „Diabeto IQ“ organizuotos vasaros stovyklos Šventojoje metu, tikslas – paskatinti 1 tipo cukriniu diabetu sergančius jaunus žmones pasiruošti naujam etapui – suaugusiojo gyvenimui, kuriame laukia nauji iššūkiai ir išbandymai. Susitikimus su jaunuoliais turėjusi dr. med. psichologė Jolanta Žilinskienė dalijasi savo mintimis ir patarimais paaugliams ir jų šeimoms bei aplinkai, kaip elgtis, kad neseniai iš vaikystės iškopusio žmogaus virsmas suaugusiuoju būtų sklandus ir užtikrintas.
Kokias veiklas turėjote stovyklos metu?
Pasitelkiant interaktyvias priemones šioje stovykloje siekta padėti jauniems žmonėms įsisąmoninti savo amžiaus tarpsnio, paauglystės, uždavinį – atsiskyrimą nuo tėvų ir atsakomybės už save prisiėmimą. Sergantiems cukriniu diabetu šis uždavinys yra sudėtingesnis, nes šiame laikotarpyje paaugliai perima atsakomybę ir už ligos valdymą. Tiek tėvai, tiek jauni žmonės, jau įveikę paauglystės iššūkius, tik pritars, kad ši atsakomybės perdavimo procedūra yra labai sudėtinga – kelianti daug pasipriešinimo, nesutarimų, stiprių ir nemalonių emocijų. Todėl susitikimo metu padėta jauniems žmonėms labiau pažinti ir valdyti emocijas, suprasti dabartines atsakomybės ribas tarp jų pačių ir tėvų, kaip kalbėtis ir tartis su tėvais siekiant didesnės laisvės. Svarbiausia man buvo jauniems žmonėms perduoti žinią, kad šiame atsakomybės pokytyje dalyvauja jie patys ir tėvai, kai keičiasi vaidmenys ir kuriamos naujos taisyklės. Todėl ypač svarbu kalbėtis ir klausytis, išgirsti ir suprasti vieniems kitus.
Projekto „Iš vaikystės į suaugystę“ tikslas – jaunuoliams mokytis prisiimti atsakomybę už ligos valdymą. Ar stovykloje pabendravusi su jaunuoliais, sergančiais cukriniu diabetu, galėtumėte teigti, kad į suaugystės pasaulį jie žengs tam pasiruošę? Nuo ko priklauso tinkamas pasiruošimas?
Šio projekto užmanymas – fantastiška idėja, atliepianti labai svarbų psichosocialinės pagalbos poreikį – tėvams kiek įmanoma sąmoningiau perduoti atsakomybę už ligos valdymą vaikams. Manau, kad šioje stovykloje dalyvavę vaikai turi didesnę tikimybę, kad suaugystei jie ruošis sąmoningiau. Tinkamai pasiruošti šiam etapui galima tik aiškiai suvokiant, kad atsakomybės už ligos valdymą perdavimas turi būti įgarsintas, sutartas ir įgyvendintas. Nepaisant to, kaip tėvai laukia, kad jų vaikai suaugs ir galės labiau įsitraukti į savo ligos valdymą, paauglystė juos sutrikdo: vaiko savarankiškėjimas reiškia mažėjančią tėvų kontrolę. Natūralu, kad tėvams labai baisu patikėti diabeto valdymą paaugliui, nes tiek pats paauglys, tiek patys tėvai nėra pasiruošę. Jaunas žmogus turi atrasti drąsos ir vidinės jėgos, kad gali pasirūpinti savimi, o tėvams svarbu patikėti, kad vaikas gali rūpintis pats savimi. Taigi atsakomybės perėmimas ir perdavimas yra ne faktas, o procesas.
Natūralu, kad ligos valdymu vaikystėje ir dažnai paauglystėje labiausiai užsiima tėvai, neretai begaliniu rūpesčiu savo vaikams darydami meškos paslaugą, kai žlugdomas pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, savivertė. Kur ta riba tarp tėviško rūpesčio ir perdėtos kontrolės?
Sunku pasakyti, kur šita riba, nes ji individuali ir mobili. Labai svarbu atpažinti, suprasti ir įsiklausyti tiek į savo, tiek į vaiko jausmus ir elgesį. Peržengtos ribos dažniausiai pasireiškia vaiko pykčiu, prieštaravimu arba visišku iniciatyvos praradimu ir pasyvumu. O tėvams apie peržengtas ribas signalizuoja jų pačių pyktis, irzulys ir bejėgiškumas. Jeigu jaučiatės, kad tarsi žaidžiate pelę ir katę, tai gali reikšti, kad laikas sustoti ir patyrinėti, ką galėtumėte daryti kitaip.
Kaip paaugliai įsivaizduoja suaugusiųjų pasaulį? Ar jie, sirgdami cukriniu diabetu, suvokia teksiančią atsakomybės už savo sveikatą naštą, ar yra pasirengę ją prisiimti? Kaip suaugusieji (tėvai, mokytojai, medikai) turėtų ir galėtų juos tam paruošti?
Konsultuodama paauglius, kartu su jais prisiliečiu prie baimės įžengti į suaugystę. Viduje jie jaučia didžiulę atsakomybę nesuklysti, kaip patys sako, „nesufeilinti“, kartais jie labai abejoja, ar pajėgs patys dorotis su sunkumais. Pasiruošimas būti savarankiškam priklauso nuo to, kaip dažnai jie buvo giriami už sėkmingus bandymus, girdėjo padrąsinimus, buvo įvertinti už pastangas, ar su jais buvo kalbama, kad klysti yra normalu ir kad klaidos yra mokymosi sąlyga. Kaip suaugęs dorojasi su natūraliais gyvenimo sunkumais, dažnai atspindi jo vaikystės patirtį – ar jis buvo tėvų palaikomas, drąsinamas, kaip buvo reaguojama į klaidas. Labai svarbu, kad mes, suaugę – tėvai ir sveikatos priežiūros specialistai – atjaustume diabetu sergančius vaikus. Taip formuosis vienas iš svarbiausių dorojimosi su sunkumais resursų – atjauta sau. Tik atjautos dėka lėtinėmis ligomis sergantys žmonės geba savimi pasirūpinti: ne tik gerai valdyti ligą, bet ir save suprasti, užjausti, drąsinti, raminti, ieškoti energijos šaltinių.
Komplikacijų dėl prasto diabeto valdymo sulaukiama ne iškart, liga progresuoja lėtai. Tėvai, tai suvokdami, griebiasi gąsdinimų ateityje sušlubuosiančia sveikata, bet vaikams ateities perspektyvos neįdomios. Kokiomis priemonėmis būtų galima skatinti jaunuolius imtis iniciatyvos dėl ligos valdymo, kad ateityje nereikėtų gailėtis?
Taip jau surėdyta žmogaus psichika, kad ateities perspektyva atsiranda tik paauglystėje, todėl iki 11–12 metų vaikams kalbos apie ateitį yra bevaisės. Vaikai tik iš tėvų reakcijų išmoksta bijoti ateities. Vėliau paauglystėje šias baimes jie gali dar ir sustiprinti. Todėl labai svarbu mokyti vaiką klausyti savo kūno ir įsisąmoninti diabeto simptomus, t. y. kaip prastai jis jaučiasi, kai gliukozės kiekis kraujyje netelpa į normos ribas. Taip pat svarbu formuoti pagarbą ir meilę savo kūnui, supratimą, kad žmogus turi teisę jaustis gerai, ir pareigą pasirūpinti savimi. Žinoma, labai svarbu prisiminti, kad labiausiai vaikus mes mokome savo pavyzdžiu, todėl ir patys tėvai turėtų pagarbiai elgtis su savo kūnu. Vaikai mokosi iš tėvų santykio su savo kūnu.
Tėvai dažnai nuogąstauja, kad vaikui sergant cukriniu diabetu jiems tenka rinktis – arba geras ligos valdymas, arba geri santykiai su vaiku, nes griežta ligos (taip pat ir vaiko, ypač jaunuolio) kontrolė sukelia pasipriešinimą ir nemažus konfliktus, o nesikišant į ligos valdymą galima lengviau palaikyti gerus santykius, tačiau tokiu atveju netenkina sveikatos rodikliai. Kaip tėvams neprarasti ryšio su vaiku ir užtikrinti, kad liga bus sukontroliuota tinkamai?
Manau, kad ši mintis apie tėvų pasirinkimą yra klaidingas įsitikinimas. Vis dėlto daugelis mokslinių tyrimų rodo, tą patį stebiu ir praktikoje, kad prastas ligos valdymas ir tėvų bei vaikų tarpusavio konfliktai eina koja kojon. Vaikams reikia taisyklių, ribų ir drausminimo taip, kaip meilės, šilumos, padrąsinimo bei kitų malonių santykių elementų. Labai svarbu, kad diabetas neužgožtų jo kaip asmenybės su jo raidos poreikiais ir uždaviniais tam tikrais amžiaus tarpsniais. Be to, vaikų ir tėvų santykių kokybė priklauso nuo būdų, kaip siekiama, kad vaikas laikytųsi taisyklių, ir drausminama. Jei tai daroma su pagarba, nuosekliai ir tvirtai, tėvai vaiko viduje tampa atraminiais taškais – vidinėmis ašimis.
