Biomedicinos mokslų daktarė Sandrija Čapkauskienė
Protarpinis badavimas arba pasninkas
Protarpinis badavimas (angl. fasting) reiškia sumažintą kalorijų kiekį arba tam tikrą nevalgymo laikotarpį, trunkantį nuo kelių valandų iki visos paros, siekiant pagerinti sveikatą. Tai labai panašu į visiems gerai žinomą pasninką, kai dėl religinių motyvų tam tikrą laiką susilaikoma nuo kai kurių valgių ir gėrimų. Pastaraisiais metais protarpinis badavimas išpopuliarėjo dėl tvirtų mokslinių įrodymų, pagrindžiančių metabolinį jo poveikį įvairiems žmogaus sveikatos aspektams. Tarpinis arba protarpinis badavimas gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką bei pagerinti šios sistemos sveikatą, padidinti jautrumą insulinui ir sureguliuoti kūno svorį, sumažinti uždegiminius procesus organizme.
Galimi keli tarpinio badavimo variantai:
- 16:8 val. – tai bene populiariausias mitybos režimas, kai 16 val. išbūnama nevalgius, o per likusias 8 val. valgoma. Tačiau per tas 8 valandas valgoma ne įprastai (pusryčiai, pietūs, vakarienė ir užkandžiai), o turimi pietūs ir vienas iš dviejų – arba pusryčiai, arba vakarienė (kažkurio atsisakoma).
- 18:6 val. – griežtesnis mitybos režimas, kai 18 val. nevalgoma, o 6 val. valgoma. Šiuo atveju galioja ta pati taisyklė – paliekami pietūs ir renkamasi – arba pusryčiai, arba vakarienė.
- 5:2 d. – mitybos režimas, kai dvi dienas per savaitę suvartojama tik 500–600 kalorijų, o kitas dienas valgoma įprastai.
- Mitybos režimas, kai vieną parą per savaitę visiškai atsisakoma maisto.
- Mitybos režimas (dar vadinamas pakaitinės dienos protarpiniu badavimu, angl. Alternative-Day Fasting), kai kas antrą dieną valgoma tik vieną kartą per dieną (pvz., vidurdienį) ir suvartojama vos 500 kalorijų.
Kai kurie iš šių mitybos režimų gali sąlygoti ketozės pasireiškimą. Mokslininkai tai paaiškina vartodami terminą „metabolinis jungiklis“, kuris apibūdinamas kaip organizmo perėjimas nuo gliukozės panaudojimo per glikogenolizės mechanizmą prie ketozės – ketoninių kūnų susidarymo iš riebalų rūgščių. Pabrėžiama, kad ketonai yra tinkamiausias kuras smegenims ir organizmui. Metabolinis jungiklis įsijungia, kai sumažėja glikogeno atsargos kepenyse, paprastai praėjus 12 valandų po badavimo, suaktyvėja riebalinio audinio lipolizė (skaidymas), gaminant daugiau laisvųjų riebalų rūgščių ir glicerolio. Laisvosios riebalų rūgštys pernešamos į kepenis, kur jos yra oksiduojamos iki pagrindinių ketoninių kūnų (arba ketonų) – beta-hidroksibutirato, acetoacetato ir acetono. Šie ketonai ir suteikia organizmui būtiną energiją, net didesnį jos kiekį nei gliukozė.
Protarpinį badavimą paprastai žmonės renkasi norėdami sumažinti kūno svorį. Tačiau šiuo metu plačiau tiriama galima protarpinio badavimo įtaka uždegiminiams procesams, kraujospūdžiui, cholesterolio kiekiui, taip pat poveikis žmogaus mikrobiomui, žmogaus augimo hormono / IGF-I insulininio augimo faktoriaus ašiai, mitochondriogenezei (naujų mitochondrijų – ląstelės kvėpavimo jėgainių gamybai), imuninės sistemos efektyvumui ir autofagijai (ląstelių savaiminiam atsinaujinimui).
Ką sako mokslas apie protarpinį badavimą sergant 1 tipo cukriniu diabetu? Visose rekomendacijose griežtai nurodoma, kad bet koks badavimas nerekomenduojamas asmenims su 1 tipo cukriniu diabetu dėl ypač didelės hipoglikemijos rizikos. Tačiau, nepaisydami sveikatos priežiūros profesionalų patarimų, kai kurie asmenys, sergantys 1 tipo cukriniu diabetu, jaučiasi pakankamai tvirti, kad galėtų pasninkauti arba protarpiais badauti. Netinkamai kontroliuojamas badavimas gali pakenkti inkstams, įskaitant ūmią inkstų disfunkciją, kylančią dėl dehidratacijos, taip pat žymiai padidinti hipoglikemijos ar net hiperglikemijos riziką.
Asmenims, sergantiems 1 tipo cukriniu diabetu, būtinas egzogeninis insulinas, kad būtų išvengta diabetinės ketoacidozės net ir tais atvejais, kai gliukozės kiekis nėra padidėjęs. 1 tipo cukriniu diabetu sergantiems asmenims, laikantis tam tikros formos badavimo, būdinga didesnė hipoglikemijos rizika dėl egzogeninio insulino poveikio. Kita galima hipoglikemijos rizika gali būti gliukagono atsako į hipoglikemiją sutrikimas arba šio poveikio sumažėjimas esant ilgai diabeto trukmei. Gliukagonas atsakingas už glikogenolizės procesą kepenyse, kai, esant sumažėjusiam gliukozės kiekiui kraujyje, vyksta gliukozės molekulės atskėlimas kepenyse (glikogenolizė) ir tokiu būdu užtikrinama stabili gliukozės koncentracija kraujyje. Protarpinis badavimas, sergant 1 tipo cukriniu diabetu, galimas tik esant griežtai kontrolei ir mediko priežiūrai, ypatingą dėmesį atkreipiant į tris aspektus: vaistų koregavimą, gliukozės stebėjimo dažnumą ir skysčių suvartojimą. Taip pat būtina atsižvelgti į diabeto kontrolę, įskaitant gliukozės kiekį nevalgius ir po valgio per praėjusias 2–4 savaites, trumpo / ilgo veikimo insulino koncentracijas, badavimo (pasninko) trukmę ir ar jo metu galimi vartoti angliavandeniai ar ne. Kaip rodo moksliniai straipsniai, per didelis (nekoreguotinas) insulino kiekis (naudojantis ir penais, ir insulino pompa) sąlygoja aukštą hipoglikemijos riziką.
Koreguojant bazinį insuliną, reikia atsižvelgti į gliukozės kiekį kraujyje nevalgius, hipoglikemijos riziką, taip pat įvertinti, ar jaučiami hipoglikemijos požymiai. Be to, reikia atsižvelgti į bazinio insulino veikimo trukmę. Jei 1 tipo cukriniu diabetu sergantis asmuo, kurio gliukozės kiekis nevalgius laikomas kontroliuojamu / tinkamu, pradeda pasninkauti arba taikyti protarpinį badavimą, kitą rytą jis gali būti labiau linkęs į hipoglikemiją. Jei asmuo nejunta hipoglikemijos arba jam yra padidėjusi hipoglikemijos rizika, būtina sumažinti bazinio insulino dozę ir paskatinti dažniau tikrintis gliukozės kiekį kraujyje. Bazinio insulino kiekis turėtų būti sumažintas per pusę, jei diabetas gerai kontroliuojamas, ir iki trečdalio, nesant gerai diabeto kontrolei. Priešingai, pakoregavus šiuo metu plačiai naudojamų naujausių bazinio (jų veikimas 36–42 val.) insulino tipų dozę, jų poveikis pasireikš tik kitą, bet ne tą pačią dieną. Tad pradedant pasninką ar protarpinį badavimą ir norint išvengti hipoglikemijos, rekomenduojama insulino dozės korekciją daryti dieną prieš arba gali tekti kasdien koreguoti dozę priklausomai nuo protarpinio badavimo laikotarpio, nepamirštant kuo dažniau tikrintis gliukozės koncentraciją kraujyje. Jei kyla abejonių, kiek reikia sumažinti insulino dozę tęsiantis nevalgymo režimui, patariama koreguoti insulino dozę pamažu, atsižvelgiant į gliukozės kiekio kraujyje rodiklius, kuriuos geriausiai tokiu atveju stebėti naudojant gliukozės jutiklį, kad būtų galima kuo dažniau įvertinti padėtį. Tačiau reikia žinoti, kad pradėjus mažėti gliukozės koncentracijai kraujyje ar ilgesnį laiką laikantis mažesniam nei rekomenduojama norma gliukozės kiekiui, būtina nutraukti protarpinį badavimą (netgi jei tai pasninkas dėl religinių priežasčių).
Naudojantiems insulino pompą patariama susimažinti bazę iki 10 %, priklausomai nuo gliukozės dinamikos kraujyje galimos tolimesnės korekcijos. Taip pat pasninko arba protarpinio badavimo metu labai svarbus pakankamas skysčių vartojimas.
Ketogeninė mityba ir mažo angliavandenių kiekio vartojimas
Per pastaruosius dešimtmečius ketogeninė dieta, kurios pagrindą sudaro riebalai ir baltymai, taip pat mažai angliavandenių turinti dieta (angl. Low Carb Diet), kai per dieną suvartojama ne daugiau kaip apie 100 g angliavandenių, tapo plačiai žinomos ir populiarios kaip efektyvūs svorio metimo būdai, jau daugelį metų išliekantys dietos tendencijų sąrašo viršuje. Taip, šie mitybos metodai yra veiksmingi mažinant svorį, tačiau daugėja įrodymų, kad reikia būti atsargiems, ypač jei šios dietos laikomasi ilgą laiką, arba jei tokią mitybos formą renkasi labai jauni asmenys, sergantys tam tikromis ligomis.
Daugiau nei prieš 100 metų, dar prieš išrandant insuliną, 1 tipo cukriniam diabetui gydyti buvo taikoma itin mažai angliavandenių turinti dieta (mažiau nei 10 g angliavandenių per dieną), tačiau anų laikų mitybos rekomendacijos gerokai skiriasi nuo šiandien rekomenduojamų mažai angliavandenių turinčių dietų. Mažai angliavandenių turinčių dietų yra įvairių: Atkinso dieta, Zonos dieta, Pietų paplūdimio (angl. South Beach) dieta, Paleo dieta.
Remiantis kai kuriais tyrimais, mažo angliavandenių kiekio dietose yra ne daugiau kaip 100 g angliavandenių per dieną (kai kuriuose moksliniuose darbuose teigiama, kad ne daugiau kaip 130 g). Labai mažai angliavandenių turinčioje dietoje angliavandenių kiekis per dieną yra 5–60 g, ketogeninėje dietoje angliavandenių kiekis yra mažesnis nei 50 g. Maistinių medžiagų pasiskirstymas pateiktas lentelėje.
Drastiškai sumažinus angliavandenių kiekį, energija pradedama gaminti deginant riebalus, gaminant ketoninius kūnus, nes šie yra alternatyva gliukozei – puikus energijos šaltinis širdžiai, raumenims ir smegenims.
Nemažai publikuota mokslinių straipsnių, kuriuose išskiriami mažo angliavandenių kiekio dietos privalumai: sumažėjusi insulino dozė, mažesnė glikozilinto hemoglobino, kraujo gliukozės koncentracija. Tačiau tyrimai parodė ir padidėjusią hipoglikemijos riziką. Kai kurių autorių tyrimai parodė, kad angliavandenių apribojimas augantiems vaikams sukėlė antropometrinį deficitą, padidino kardiovaskulinės rizikos metabolinį pobūdį ir nuovargį. Taip pat buvo pastebėta, kad po dvejų metų maždaug pusė žmonių nustojo laikytis mažo angliavandenių kiekio dietos, kita pusė laikėsi mažiausiai ketverius metus, nes visgi nėra paprasta ir lengva tokio mitybos režimo laikytis ilgai.
Ilgalaikiai ketoninės dietos rezultatai, ypač vaikams ir paaugliams, nėra žinomi. Be to, nėra bendro sutarimo dėl priimtino ketozės lygio asmenims, sergantiems 1 tipo cukriniu diabetu ir besilaikantiems šios mitybos principų. Šiais laikais mes galime išmatuoti kraujo ketonus, naudodami specialius matuoklius, arba šlapimo ketonus, naudodami reaktyvias juosteles. Naujas įrankis, kvėpavimo acetono jutiklis, tikimasi, leis lengvai stebėti labai mažo angliavandenių kiekio arba ketogeninės mitybos formų saugumą.
Naujausiuose Amerikos diabeto asociacijos medicininės priežiūros standartuose ketogeninė mityba ir mažo (ir labai mažo) angliavandenių kiekio maitinimosi formos, nors ir labai populiarios tarp sergančiųjų 1 tipo cukriniu diabetu, tačiau nėra įtrauktos į mitybos terapijos rekomendacijas. Taip pat jos netinkamos nėščioms ir maitinančioms moterims, vaikams, pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms.
Apibendrinant galima būtų teigti, kad mažo angliavandenių kiekio mityba gali būti trumpalaikis glikemijos pagerinimo variantas sergantiems 1 tipo cukriniu diabetu, nors šioje srityje įrodymais pagrįstos žinios yra labai ribotos, dar reikalaujančios gerai suplanuotų, ilgalaikių, saugių ir veiksmingų tyrimų.
