Su Kristina susipažinau atsitiktinai užsukusi į Gargžduose jos įkurtą komiso studiją „Mados pieva“. Akiai užkliuvus už „saviškių“ atpažinimo ženklo – gliukozės sensoriaus, netrukus kamantinėjome viena kitą apie savo kelią su tuo pačiu gyvenimo palydovu – 1 tipo cukriniu diabetu. Klausydamasi Kristinos dar kartą įsitikinau, kad ribos yra tik žmogaus galvoje ir liga galimybių neatima, o tik dar labiau sustiprina norą įrodyti, kad viskas yra įmanoma.
Su cukriniu diabetu gyvenate 25 metus. Kaip per tiek metų keitėsi ligos priežiūros galimybės?
Cukriniu diabetu susirgau būdama dešimties metų. Man buvo paskirtas gydymas trumpo veikimo insulinu. Susirgusi gavau instrukcijas, kada ir kiek maisto galėsiu suvalgyti ir kiek reikės insulino susileisti. Mama skaičiuodavo angliavandenius, maistą gaudavau nustatytomis valandomis. Galimų produktų pasirinkimas buvo labai ribotas. Nukrypti nuo mitybos plano nebuvo leidžiama, mat medikai cukrinį diabetą laikė katastrofiškai baisia liga, kuri ateityje turėjo sukelti man begalę komplikacijų. Drąsos nepridėjo ir tai, jog artimoje aplinkoje sergančių 1 tipo cukriniu diabetu neturėjau. Kadangi buvau vos 10 metų vaikas, naujas gyvenimo taisykles man buvo labai sunku suvokti. Dabartis ir ateitis gąsdino, nuolat jausdavau nerimą. Žinoma, man ir mano šeimai tiesiog trūko palaikymo ir patikimos informacijos apie 1 tipo cukrinį diabetą.
Vėliau Klaipėdoje atradome puikią endokrinologę Sigitą Vainienę. Konsultacijos metu gydytoja mano šeimai įkvėpė vilties, jog su šia liga galima susidraugauti, taip pat pritaikė naują gydymo metodą trumpo ir ilgo veikimo insulinais. Suvokimą apie 1 tipo cukrinį diabetą praplėtė ir vasaros stovyklos, kuriose susipažinau su to paties likimo vaikais.
Šiuo metu pagal galimybes naudoju nuolatinio gliukozės stebėjimo sistemą, kuri leidžia cukraus kiekį kraujyje stebėti telefono programėlėje. Insuliną leidžiuosi švirkštikliais, naudoju trumpo ir ilgo veikimo insulinus. Taip pat per 25 sirgimo metus supratau, jog diabetas kelia mažiausiai rūpesčių tada, kai laikausi ketogeninės mitybos principų. Džiaugiuosi, jog taip maitindamasi jaučiuosi soti ir išvengiu didesnių cukraus kraujyje šuolių.
Su kokiu visuomenės požiūriu susidūrėte sirgdama diabetu?
Kadangi žinių ir suvokimo apie ligą anksčiau buvo mažai, mokykloje klasės draugai mane pravardžiuodavo narkomane. Jiems buvo sunku suvokti, kad išeinu iš pamokų ne specialiai, o tam, kad galėčiau susileisti gyvybiškai svarbių vaistų. Žinoma, atsirado ir norinčių mane išgydyti žibalu ir žolelių arbatomis, tačiau gydytojų žodžiai man visada atrodė patikimesni.
Papasakokite įsimintiną istoriją, susijusią su diabetu.
Su vyro bendradarbiais autobusu turėjome vykti į Druskininkų vandens parką. Kelionės išvakarėse mažiau pavalgiau ir nepasitikrinusi cukraus kiekio kraujyje nuėjau miegoti. Ryte negirdėjau nei žadintuvo, nei vyro raginimų keltis, mat cukraus kiekis buvo nukritęs iki 1,8 mmol/l. Kol atsigavau iš sunkios hipoglikemijos, pavėlavome į autobusą. Teko kolegas vytis automobiliu ir vakare visiems pasakoti, kas yra cukrinis diabetas. Toks įvykis buvo vienkartinis, bet jo dėka išmokau gerą pamoką, kad prieš naktį būtina pasimatuoti cukraus kiekį kraujyje.
Kas paskatino įkurti socialiai atsakingo verslo įmonę?
8 metus dirbau internetinės parduotuvės prekių atsiėmimo padalinio vadove. Nuolat bendraudavau su klientais, spręsdavau iškilusias problemas. Buvau atsakinga ir kruopšti, ateidavau į darbą pirma ir išeidavau paskutinė. Darbų daugėjo, o atlyginimas nedidėjo. Nusprendžiau, kad taip dirbti gana, norėjau labiau rūpintis savo sveikata bei vaikų gerove. Kadangi gebėjau kurti ryšį su klientais ir turėjau pardavimo įgūdžių, pasitikėjau savo jėgomis ir įkūriau tvarios mados parduotuvę „Mados pieva“.
Šio verslo idėja – turimus ir nenešiojamus, nepatinkančius rūbus ir daiktus pasiūlyti žmogui, kuriam jie tiktų. Norėjau paskatinti žmones suteikti daiktams ir rūbams antrą gyvenimą. Žmogus, atiduodamas sau nereikalingus daiktus, gauna pinigų ir taip pat pradžiugina kitą žmogų, kuris būtent tokio daikto ar rūbo ieško. Džiaugiuosi, jog šis verslas neskatina masinės gamybos ir yra naudingas ne tik žmogui, bet ir aplinkai. Taip pat bendradarbiaujame su Gargždų seniūnija ir labdaros organizacijomis, kurioms dovanojame neparduotus rūbus, kad šie atitektų žmonėms, kuriems jų labiausiai reikia. Šiandien man darbas – šventė. Nors dirbu daug, tačiau žmonių padėkos visus sunkumus atperka.
Esate ir versli moteris, ir nuostabi mama. Ar motinystė ir diabetas yra lengvai suderinami?
Esu be galo laiminga galėdama auginti sūnų ir dukrą. Motinystė ir diabetas tikrai yra suderinami. Svarbu asmeninis noras ir motyvacija, pasiryžimas savo ligą prižiūrėti atsakingai. Taip pat reikia nepamiršti bendradarbiauti su gydytojais. Bet labiausiai reikia tikėti, jog viskas bus gerai. Ir bus!
Ar turėjote baimių, kad dėl diabeto galbūt nepastosite ar kad vaikai paveldės ligą?
Diabetu gali susirgti bet kas, o ir pati genetika lemia tik mažą procentą. Nėštumo metu stengiausi neprisileisti negatyvių minčių ir nuoširdžiai tikėjau, kad mums pavyks. Tačiau su neigiamu požiūriu į diabetu sergančias nėščiąsias teko susidurti. Pirmo nėštumo metu buvau dar be galo jauna, tad visos replikos, jog keliu pavojų sau ir kūdikiui ir kad patirsim daug komplikacijų, tikrai labai gąsdino. Dar ir dabar turiu knygą, kurią man liepė perskaityti, kad žinočiau apie galimus apsigimimus. Tačiau aš jos neskaičiau! Aš pasitikėjau savimi, prižiūrėjau cukraus kiekį kraujyje ir kontroliavau diabetą. Dabar turiu du sveikus ir nuostabius vaikus ir vis dar jokių komplikacijų.
Kaip sergant diabetu reiktų ruoštis nėštumui?
Bent tris mėnesius prieš pastojant reiktų labai rimtai žiūrėti, ką valgai, ir vengti cukraus šuolių. Nėštumo metu gera diabeto kontrolė taip pat būtina. Reikėtų nevengti apsilankymų pas gydytojus, kelis kartus rekomenduojama vykti į Kauno klinikas apžiūrai. Medikai stebi vaisiaus vystymąsi ir tiria, ar įmanoma išvengti didesnių nukrypimų. Aš pasirinkau gimdyti Kauno klinikose, nes jose be galo atsakingai rūpinamasi mama ir mažyliu.
Ar turėjote svajonių, kurių teko atsisakyti dėl diabeto?
Mokykloje svajojau tapti policininke. Deja, stoti į policijos mokyklą negalėjau, mat tam reikėjo tinkamo fizinio pasirengimo. Šiam darbui diabetas tapo kliūtimi, tačiau aš ieškojau alternatyvų ir pasirinkau politikos mokslus, baigiau šios krypties magistro studijas. Vis dėlto savo svajonės taip paprastai nepaleidau. Šiuo metu esu policijos savanorė. Kartu su policijos pareigūnais dalyvauju įvairiuose renginiuose ir iškvietimuose.
Koks Jūsų laisvalaikis, pomėgiai?
Laisvalaikį mėgstu leisti aktyviai. Nieko nebestebina, kad vairuoju automobilį, bet kad turiu dar ir motociklininko teises, daugeliui kelia nuostabą. Kažkada buvau kategoriškai nusiteikusi prieš motociklus, man jie keldavo didelę baimę. Tačiau vyras mane prie jų pripratino. Jis vis pasidalindavo įspūdžiais apie užplūstančius gerus jausmus ir laisvės pojūtį važiuojant motociklu. Vieną vakarą ir aš išdrįsau kartu su juo nuvažiuoti prie jūros. Važiavome labai labai lėtai, bet jausmas buvo toks ypatingas, kad net nesinorėjo, jog jis baigtųsi. Esu smalsi ir noriai mokausi, tad ryžausi išbandyti jėgas ir išsilaikyti motociklininko teises. Su sunkumais susidūriau tik norėdama gauti medicininę pažymą. Turėjau pagrįsti, kodėl noriu važinėti motociklu, ir gydytojus patikinti, jog nesu turėjusi komų ar hipoglikemijų. Medicininę pažymą gavau tik metams. Tai lėmė tik dar didesnį užsispyrimą per tuos metus įgyti teisę vairuoti motociklą. Nugalėjusi baimės jausmą ir išmokusi manevruoti, egzaminą išlaikiau iš pirmo karto.
Ar esate turėjusi ekstremalių nuotykių?
Nuo mažumės svajojau apie šuolį parašiutu, tik abejojau, ar išdrįsčiau. Su draugų kompanija nusprendėme pabandyti. Visi palaikė ir niekas nebandė manęs atkalbėti. Prieš šuolį užpildžiau dokumentus, kuriuose reikėjo pažymėti turimas ligas ir tai, jog prisiimu atsakomybę už savo sveikatą. Per tiek metų su diabetu žinau, kaip mano organizmas reaguoja į įvairias situacijas, todėl prieš šuolį palaikiau šiek tiek didesnį cukraus kiekį kraujyje (8–10 mmol/l). Baimės buvo daug, bet iššokus – euforija. Išgąsčio nebeliko, o instruktorius net leido pačiai pabandyti valdyti parašiutą. Buvo neapsakomas jausmas. Nusileidus ant žemės cukraus kiekis kraujyje buvo nukritęs vos per 1 mmol/l.
Kaip į Jūsų sumanymus, veiklas, idėjas reaguoja artimieji?
Turiu supratingus tėvus, visuose gyvenimo pasirinkimuose palaikantį vyrą ir vaikus. Daugumai gyvenimo avantiūrų ryžtamės kartu su vyru.
Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?
Nuo vaikystės mane į priekį veda žmonių nuomonės ir replikos, jog negalėsiu, nesugebėsiu. Man kaip tik norisi jiems įrodyti priešingai! Aš nuoširdžiai tikiu savimi ir savo jėgomis.
Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Palinkėčiau tvirtai tikėti savimi ir būti atkakliems, nes tai yra raktas į sėkmę.
