Prasidėjus karui Ukrainoje, klubas „Diabeto IQ“ ėmėsi iniciatyvos padėti cukriniu diabetu sergantiems žmonėms, nes kilo reali grėsmė jų gyvybei ne tik dėl žiaurių Rusijos išpuolių, bet ir dėl insulino bei kitų diabeto valdymo priemonių stygiaus. Kiekvienas pagalbos prašymas – vis nauja skaudi istorija, paliekanti gumulą gerklėje ir priverčianti susimąstyti, kaip viskas šiame pasaulyje yra trapu ir kaip reikia branginti ir vertinti tai, ką šiuo metu turi. Karo akivaizdoje išlikti optimistiškiems yra be galo sunku, todėl stengiamės rinkti tokias istorijas, kurios, tikėtina, įkvėps ir suteiks vilties, kad visa, kas bloga, galiausiai baigiasi.
Dimitrijaus istorija
Su 22-ejų metų ukrainiečiu Dimitrijumi, nuo vaikystės sergančiu 1 tipo cukriniu diabetu, susipažinome klube „Diabeto IQ“, į kurį jaunuolis kreipėsi prašydamas insulino. Gyvybiškai svarbaus vaisto vaikinas turėjo vos vienai dienai, mat skubėdamas iš karo apimtos šalies neturėjo laiko pasirūpinti pakankamomis jo atsargomis. O kelionė užtruko beveik parą, per kurią jaunuolis nei valgė, nei gėrė, iš įtampos ir streso net nesileido insulino, nesimatavo gliukozės kiekio kraujyje. Tuo metu rūpėjo apskritai išgyventi – pabėgti nuo baisumų, pranokstančių net ir kraupiausių siaubo filmų vaizdus.
Jaunuolis pasakoja, kad vasario 24 dieną, Rusijai užpuolus Ukrainą, gyvenimas tarsi nutrūko. Kartu su širdies drauge Kristina, jos ir savo šeima parą praleido šaltame rūsyje. Kai buvo okupuota Zaporožės elektrinė, merginos mama įtikino jaunuolius kuo greičiau palikti šalį, nes suprato, kad dukros draugui likti gyvam be insulino nėra šansų. Tuo metu vienintelis saugus būdas išvykti buvo evakuacinis traukinys, tačiau jo teko laukti daugiau kaip pusę paros. Jaunuolius ėmė neviltis ir baimė, kai artėjant komendanto valandai traukinio vis dar nesimatė. Galiausiai įsėdę į atvykusį sausakimšą elektrinį traukinį pajudėjo nežinoma kryptimi, mat maršrutas keitėsi priklausomai nuo situacijos. Galima tik įsivaizduoti tą siaubą ir nežinomybę, kurią patyrė Dimitrijus ir Kristina, važiuodami į visišką nežinią, griaudint kurtinantiems sprogimams. Porai teko persėsti net tris kartus, kol pateko į sąlyginai saugų Lvivą. Nuo ten laukė ilga kelionė į kitą nežinomą šalį. Autobusas keleivius paleido Lenkijos pasienyje, nuo ten visi ėjo pėsčiomis. Pasiekti Klaipėdą jaunuoliams padėjo lietuvis savanoris Vladislavas, kuris ir patarė pagalbos dėl diabeto kreiptis į klubą „Diabeto IQ“.
Dimitrijus grįžta prisiminimais į buvusį gyvenimą Ukrainoje. Jaunuolis kilęs iš Mykolajivo, prieš prasidedant karui gyveno ir mokėsi Zaporožėje. Buvo pasirinkęs medicinos studijas, netrukus turėjo baigti 5 kursą, planavo tapti endokrinologu. Akivaizdu, kad šį pasirinkimą lėmė paties turima cukrinio diabeto diagnozė. Dimitrijus diabetu susirgo būdamas 12 metų, su tėvais atostogaudamas Kryme. Iš pradžių tėvai manė, kad vaiko nenumaldomas troškulys ir silpnumas kyla dėl vasaros karščių, bet vaikus nusilpus tiek, kad nebegalėjo pakilti iš lovos, suprato, kad problema daug rimtesnė. Greitosios pagalbos automobilyje vaikinas prarado sąmonę – jį ištiko koma. Ligoninėje teko praleisti mėnesį, tačiau joje jis visai nebuvo mokomas, kaip valdyti ligą. Tik grįžęs į gimtąjį miestą Dimitrijus pateko pas nuostabią ir atsidavusią endokrinologę, kuri prižiūrėjo jo sveikatą ir mokė, kaip gyventi su diabetu. Iki šiol jaunuolis prisimena, kaip pati endokrinologė paruošdavo maistą ir pacientus mokydavo apskaičiuoti angliavandenių kiekį jame. Žinia, Ukrainoje insulino pompos yra nekompensuojamos, tad pati gydytoja ieškodavo rėmėjų, kad jos pacientai, ypač besilaukiančios moterys, galėtų valdyti diabetą pranašesnėmis nei švirkštai priemonėmis.
Dimitrijus pripažįsta, kad nors su diabetu gyvena jau 10 metų, iki šiol savimi rūpinasi nepakankamai, vis dar nėra iki galo susitaikęs su liga, sako, kad kartais nori būti kaip visi ir negalvoti apie ligą. Nors pats yra būsimas gydytojas ir supranta pasekmes, bet dažnai renkasi nežinoti tiesos apie savo glikemiją, nes jaučiasi pervargęs ir išsekęs nuo ligos kontrolės. Dimitrijus yra dėkingas klubui „Diabeto IQ“ už padovanotą gliukozės jutiklį „Dexcom One“, kuris skatina jį labiau rūpintis savo sveikata, nes nuolat matoma gliukozės kreivė padeda suvokti, kaip iš tiesų veikia insulinas ir kokį poveikį turi maistas, emocijos, fizinis krūvis ir kiti faktoriai. Tikėkimės, kad jaunuolio svajonė grįžti į gimtąją šalį ir baigti mokslus bei sukurti šeimą išsipildys, o pasikeitęs požiūris į ligą ir atrastos naujos galimybės jai valdyti padės išsaugoti sveikatą ir leis džiaugtis gyvenimu.
Arinos istorija
Ukrainietei Arinai – vos 7-neri. Ką turėjo išgyventi jos tėvai, pačią pirmą karo dieną išgirdę, kad nebus įmanoma gauti 1 tipo cukriniu diabetu sergančiai dukrai reikalingo insulino? Žaibiškas mamos Anos sprendimas – kuo greičiau bėgti iš šalies, nes gyvybės galima netekti ne tik dėl bombų sprogimų, bet ir dėl insulino stygiaus. Apie nieką kitą mama negalvojo – nei iš ko, nei kaip gyvens pabėgusiosios į kitą šalį, svarbu, kad dukrelė gautų jai gyvybiškai svarbių vaistų.
Arina 1 tipo cukriniu diabetu susirgo visai mažutė, dvejų metukų. Ukrainoje suvokimas apie diabeto priežiūrą panašus į tą, koks buvo Lietuvoje prieš gerus 20 metų: gydytojai vis dar skiria insulinus „Protofan“ ir „Actrapid“, pacientams nurodo leistis fiksuotą insulino kiekį, nepriklausomai nuo to, kas yra valgoma, maistas skaičiuojamas duonos vienetais, nekreipiant dėmesio į baltymų ir riebalų kiekį jame. Maža to, nuolat jaučiamas diabeto valdymo priemonių stygius – kompensuojama mažai, o patiems įsigyti labai brangu. Matydama, kad dukros ligos nepavyksta suvaldyti, Arinos mama ėmė domėtis kitų šalių patirtimi ir siekti, jog ir jos dukra galėtų gyventi visavertiškai. Norėdama dukrelei parūpinti būtinų priemonių, Arinos mama buvo priversta pakeisti darbą. Net ir naujasis darbdavys neliko abejingas Arinos ir jos mamos problemoms ir padėdavo iš JAV gauti gliukozės jutiklių. Žinoma, jie buvo labai brangūs – 1 jutiklis atsiėjo beveik vidutinį mėnesio atlyginimą, o suvaldyti ligos vis tiek nepavykdavo – po valgio gliukozės kiekis stipriai kildavo, o po 2–3 valandų labai krisdavo.
Charkove gyvenanti Arinos šeima labai ryškiai prisimena vasario 24 d. ankstų rytą. Dar neprašvitus pasigirdo stiprūs sprogimai. Niekas negalvojo, kad tai karo pradžia, manė, kad poligone, prie kurio gyveno, vyksta eiliniai mokymai. Tik tada, kai dangus nušvito tarsi dieną ir nuo vibracijos ėmė skilinėti langų stiklai, šeima suprato, kad visgi prasidėjo karas. Pažadinta dukrelė, rodos, per minutę suaugo – savarankiškai susidėjo insuliną, diagnostines juosteles, pasiėmė keletą rūbelių ir mėgstamiausius žaisliukus. Ji neklausinėjo, kas ir kodėl, o vos per keliolika minučių buvo pasiruošusi išvykti. Arinos tėtis pasistengė, kad mergaitė nematytų ir negirdėtų karo baisumų. Šeima išvyko į užmiestį, tikėdamasi ten rasti ramybę. Tačiau ji ilgai netruko – iš gydytojos telefonu išgirsta žinia, kad visos poliklinikos uždarytos ir gyvybiškai būtinų vaistų atsargos perkeliamos į karo ligonines, pribloškė ir privertė greitai apsispręsti dėl pabėgimo iš šalies, nes likti be insulino tolygu mirčiai.
Mažoji Arina, jos mama Ana ir močiutė Irena iš Charkivo į Lietuvą pergrūstais traukiniais keliavo daugiau kaip savaitę. Buvo dienų, kai reikėdavo po keliolika valandų išstovėti, nes prisėsti nebuvo kur. Mama su močiute savanorių duodamo maisto stengėsi viso nesuvalgyti, o kaupti, kad turėtų kuo pakelti Arinai nukritusį gliukozės kiekį kraujyje. Pasiekusias Lenkiją moteris paėmė lietuvis savanoris. Ir tada mamos Anos širdis nurimo, nes panaršiusi internete sužinojo, kad Lietuvoje insulinas karo pabėgėliams yra nemokamas. Viešbučio, kuriame buvo apgyvendinta Arina su mama ir močiute, darbuotoja surado klubo „Diabeto IQ“ kontaktus, kuriais susisiekusi Ana gavo visą reikalingą informaciją. Klubo komanda greitai parūpino diabeto valdymo priemonių ir suorganizavo nemokamą gydytojo endokrinologo konsultaciją. Viena lietuvė moteris, išgirdusi Arinos šeimos istoriją, mergaitei nupirko gliukozės jutiklių trims mėnesiams. Arina su mama dalyvavo ir „cukrinukų“ vasaros stovykloje Šventojoje, kur ne tik pagilino žinias apie ligos kontrolę, bet ir išdrįso pradėti naudoti gydytojos rekomenduotą naujoviškesnį insuliną. Mama džiaugiasi, kad Arinos gliukozės kiekis kraujyje yra daug stabilesnis, ir mergaitė, kaip ir kiti vaikai, gali turėti nerūpestingą vaikystę.
Belieka pasidžiaugti, kad šiuo metu su Arina Lietuvoje jau gyvena ne tik mama ir močiutė, bet ir tėtis, ir senelis. Abu mergaitės tėvai gavo darbą Lietuvoje, o močiutė Irena dirba mokykloje, kurią lanko Arina, tad gali anūkei pagelbėti valdyti diabetą. Šeima tvirtina, kad atvykusi į Lietuvą vos per 4 valandas išsprendė 5-erius metus kankinusius rūpesčius, ir dėkoja šalies žmonėms už suteiktą prieglobstį, meilę ir rūpestį. Mama Ana graudindamasi pasakoja, kad naktimis sapnuoja savo paliktus jaukius namus, violetinę sofą juose, neseniai įrengtą dukros kambarį. Tai namai, kuriuos įsigijo už 20 metų kauptus pinigus. Namai, į kuriuos, deja, niekada negalės sugrįžti, nes viskas virtę pelenais. Ana sako, kad, kol bus gyva, niekada neužmirš, ką jai suteikė nuostabūs Lietuvos žmonės. Be galo daug praradusi ir visko išgyvenusi šeima tiki, kad baisiausia, kas galėjo nutikti, jau praeity, todėl toliau reikia gyventi taip, kad jų mieloji raudonplaukė princesė Arina turėtų kuo daugiau gražių ir malonių prisiminimų.