Kretingos r. švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva
Kalbėti apie vaikų emocinius sutrikimus norėčiau pradėti nuo Mėlynojo baliono iššūkio (#t1dballoonchallenge), skirto palaikyti 1 tipo cukriniu diabetu sergančius žmones. Tai ne tik socialinis nuotykis virtualioje aplinkoje, bet ir nuostabus patyrimas žmogui, kuris nori suvokti, ką reiškia nuolat kuo nors rūpintis. Mes su dukra pamėginome užsiimti mums įprasta veikla 15 minučių, tuo pačiu metu stengdamosi mušinėti mėlyną balioną ir neleisdamos jam nukristi ant žemės. Turiu prisipažinti, jog tai labai paveikė ne tik mūsų žaidimą, bet ir dėmesį, gebėjimą spręsti situacijas bei tarpusavio bendravimą. Todėl raginu visus cukriniu diabetu sergančių vaikų artimuosius, taip pat ir mokytojus bei klasės draugus imtis šio iššūkio. Tai ypač svarbu siekiant suvokti, kodėl vaikai, sergantys cukriniu diabetu, ir jų artimieji yra labai jautri grupė, susidurianti su emociniais, o kartais ir elgesio sutrikimais.
Kai kalbame apie sutrikimus, turime suprasti, kad emocinių sunkumų įvairiuose gyvenimo etapuose išgyvename visi, todėl labai svarbu atskirti šias dvi sąvokas – sunkumai ir sutrikimai. Pavyzdžiui, visai neseniai konsultavau paauglę, kurios tėvai įtarė ją sergant depresija. Konsultuojant paaiškėjo, kad mergina tiesiog išgyvena didelį kaltės jausmą dėl tėvų spaudimo išlaikyti stabilų gliukozės kiekį kraujyje. Ją draskė vidinis konfliktas, ką pasirinkti: mamos ramybę ar savo poreikius? Tėvų ir dukros santykiai buvo nepaprastai glaudūs, tėvai labai jautriai reaguodavo į gliukozės rodmenis, kai šie būdavo ne normos ribose, ir nuoširdžiai atkakliai ieškodavo paaiškinimų kiekvienam nukrypimui. O mergina turėjo atradusi jai džiaugsmą teikiančią veiklą, kuri greičiausiai ir turėjo įtakos gliukozės kraujyje pokyčiams. Atsakinga, mylinti savo tėvus mergina nutarė paaukoti savo poreikius vardan tėvų ramybės ir dėl to išgyveno ne tik savirealizacijos stygių, bet ir socialinę atskirtį, nes tam tikras ratas žmonių natūraliai nuo jos nutolo. Aišku, ji tada jautė didelį liūdesį, padaugėjo šeimoje konfliktų, ašarų. Bet šioje situacijoje mes kalbame apie sveikas jauno žmogaus reakcijas į gyvenimišką situaciją, o ne apie depresiją ar kitus sutrikimus. Todėl išsiaiškinus priežastis visa situacija pradėjo gerėti.
Taigi siekiant suprasti, ar vaikas tiesiog išgyvena kažkokį sunkumą, ar jau galima įtarti emocijų sutrikimą, svarbu pasižiūrėti, kokias gyvenimo sritis tam tikras elgesys yra paveikęs. Pirmiausiai, ar nerimą keliančios vaiko emocijos turi aiškią priežastį, ar jos yra nenuspėjamos ir neprognozuojamos. Taip pat svarbu pastebėti, kiek laiko tos didelės emocijos tęsiasi, ar jos labai skiriasi nuo bendraamžių. Apsvarstyti, ar mažametis, o gal paauglys, nuo gimimo yra ūmaus temperamento, ar ir šeimos nariai yra itin emocionalūs, ar tai vis tik yra naujiena. Ar vaiko savijauta trikdo tik šeimos santykius, o gal ji jau turi įtakos susirandant ar išlaikant draugus, mokantis ar mezgant socialinius ryšius. Kartais net specialistams sunku atskirti, ar tam tikrą elgesį bei emocijas jau galima vadinti sutrikimu, todėl suprantama, kad tėvams patiems išgryninti, kas yra kas, labai sudėtinga. Todėl labai raginu nebijoti kreiptis į specialistus, kurie galėtų padėti įvertinti visumą.
Jei auginate vaikus iki 5 metų, rekomenduoju atkreipti dėmesį į vaiko emocinius proveržius, kurie pasireiškia matuojant gliukozės kiekį kraujyje ar atliekant insulino injekcijas. Tie procesai palaipsniui ne lengvėja, o tik stiprėja. Taip pat aiški regresija, kai šlapinamasi į kelnytes ar lovą, jei šie įgūdžiai jau buvo susiformavę. Gali būti pastebimi kalbos išraiškos pokyčiai, sakykime, vaikas žymiai mažiau ima šnekėti arba pradeda mikčioti. Taip pat svarbu ir vaiko maitinimosi įpročiai – ar pakankamai valgo, o gal yra linkęs persivalgyti? Dažnas emocinių sutrikimų požymis šioje amžiaus grupėje yra nagų kramtymas arba odelės šalia nagų plėšymas ir plaukų rovimasis. Taip pat atkreipčiau dėmesį į vaiko gebėjimą išmiegoti visą naktį.
Auginant vyresnius vaikus, siūlau atkreipti dėmesį į glikozilinto hemoglobino (HbA1c) pokyčius, injekcijų praleidinėjimą ar vengimą tikrintis gliukozės kiekį kraujyje, jei vaikas jau turėjo reikiamus gebėjimus. Auginant paauglius ypač svarbu stebėti mitybą ir su ja susijusį elgesį (svorio kontrolę, atsisakymą valgyti, maisto pakuočių slėpimą). Mes, tėvai, turime turėti supratimą, ar vaiko socialinis gyvenimas vyksta įprastu režimu, o gal įvyko drastiškų pokyčių, kurie gali rodyti sumažėjusį poreikį bendrauti ar net poreikį izoliuotis nuo išorinio pasaulio, kas liudytų apie stiprius vidinius išgyvenimus. Taip pat reiktų stebėti, ar kardinaliai nepasikeitęs vaiko būdas, pavyzdžiui, visada buvęs atviras, bendraujantis, nuo šiol užsirakina savo kambaryje ir net vengia akių kontakto. Verta atkreipti dėmesį ir į pasikeitusią aprangą – karštą vasaros dieną vilkimi džinsai ar džemperiai ilgomis rankovėmis gali slėpti pjaustymosi žymes. Savo kūno priėmimo sunkumus, stipriai sužalotą pasitikėjimo jausmą galima atpažinti, jei paauglys atsisako maudytis paplūdimiuose arba lipa į vandenį su drabužiais.
Tačiau nesvarbu, ar mes kalbame apie sutrikimus, ar apie emocinius sunkumus, labai svarbu įsisąmoninti, kad siekdami padėti pirmiausiai turime stengtis suprasti savo vaiką, o ne vertinti, pamokslauti ar kritikuoti. Vienintelis kelias į tai yra parodyti, kad norime vaiką išgirsti. Pirmiausiai išklausykite, paskatinkite išsakyti savo jausmus, o jei vaikui tai padaryti sunku, pasistenkite patys įvardyti, ką vaikas, Jūsų manymu, jaučia. Ne visi vaikai sugeba išreikšti, ką jie jaučia, todėl jų jausmų įvardijimas jiems padeda susivokti ir patikėti, kad jie tėvams tikrai rūpi ir tėvai juos supranta. Mums, suaugusiems, dažnai atrodo, kad žinome geriau už vaikus ir paauglius gyvenimo tiesas, bet juk vaikų, ypač sergančių, gyvenimai reikšmingai skiriasi nuo mūsų patyrimų. Kartais pakanka tik išklausyti vaiką, kad jis pats padarytų tinkamas išvadas ir ryžtųsi pokyčiams. Todėl linkiu klausytis ir ausimis, ir širdimi. O aplankius abejonėms kviečiu pasikonsultuoti su psichologu ar šeimos gydytoju.