„Sveiki. Aš Agnė. Mano dukrytė Ugnė 1 tipo cukriniu diabetu serga 10 mėnesių“, – tokiais žodžiais prasidėjo pirmasis vakaras Šventojoje vykusioje mažųjų „cukrinukų“ šeimų vasaros stovykloje, kurią surengė klubas „Diabeto IQ“. Pirmoji pažintis su kitais stovyklos dalyviais pagaliau leido suvokti, kad šiame kelyje nesami vieni ir kad cukrinis diabetas nėra nei prakeiksmas, nei nuosprendis, o tik iššūkis, kurį turime ir, svarbiausia, galime įveikti.
Stovykla šeimoms, auginančioms vaikus su 1 tipo cukriniu diabetu, ypač neseniai diagnozuotus, neabejotinai yra geriausias ir naudingiausias patyrimas per visą mūsų ligos istoriją. Aš nesu ta mama, kuri ryžtingai priima gyvenimo išbandymus ir ne pasimeta, o ieško būdų, kaip vaikui ir sau palengvinti kasdienybę. Deja, priklausau tai mamų grupelei, kurios verkia, panikuoja ir visko bijo: teisingai apskaičiuoti angliavandenius, įvesti sensorių, įdiegti programėlę telefone, pradėti naudoti insulino pompą, o dirbtinė kasa, kurią vaikams yra patys padarę kiti tėvai, man – tik tolima svajonė. Tačiau džiaugiuosi atradusi klubą „Diabeto IQ“ ir jo nuostabius komandos narius, gelbstinčius ir vėlyvą vakarą, ir ankstyvą rytą, iš kurių ir sužinojau apie šią kasmet rengiamą vasaros stovyklą. Čia patekti nėra lengva, nes norinčių yra nemažai, o pirmenybė vis tik tiems, kurie yra naujai susirgę, kurių šeimose auga ne po vieną „cukrinuką“, kurie dar nėra dalyvavę šioje stovykloje. Suprantama, kad paklausa ir poreikis sudalyvauti tokioje stovykloje yra didžiulis, kadangi Lietuvoje 1 tipo cukriniu diabetu sergančių vaikučių sparčiai daugėja, o tokių renginių pasiūla gan maža.
Sėdėdama stovyklavietės jaukaus namelio terasoje ir rašydama šį straipsniuką, jaučiuosi be galo dėkinga už suteiktą galimybę čia pabūti su savo dukryte. Nepameluosiu sakydama, kad vos per kelias dienas iš esmės pasikeitė mano požiūris į dukros ligą, į viską pradėjau žiūrėti kitomis akimis. Čia mes visi esame vienodi, tarsi didelė vieninga šimto narių šeima, kurią jungia kasdieniai rūpesčiai ir džiaugsmas su jais susidorojus. Daugybė kitų šeimų istorijų ir patirčių, iki vėlyvos nakties užsitęsusių pokalbių parodė, kad su vaikais nesame išskirtiniai, kad gyvenimu mokame džiaugtis gal net labiau nei sveiki vaikai ir jų tėvai. Pokalbiai su klubo „Diabeto IQ“ komanda, jų profesionalūs patarimai, psichologo paskaitos tėvams, diabeto technologijų pristatymai man padėjo iš visko bijančios ir panikuojančios mamos tapti drąsia ir ryžtinga, realiai besiimančia priemonių, kad palengvinčiau sau ir vaikui gyvenimą. Stovyklos metu dukra, mano paraginta, išdrįso pabandyti kito gamintojo sensorių, nors šitam žingsniui ir aš pati ilgai kaupiausi ir vis atidėliojau, sakydama „gal kažkada vėliau“, nustojau sverti kiekvieną Ugnės suvalgomą kąsnį ir jaudintis dėl mažiausio cukraus kreivės pokyčio, išmokau diabetą priderinti prie vaiko, o ne atvirkščiai, ir jau esu užsidegusi iki rudens pradėti naudoti dirbtinės kasos sistemą. Stovykloje supratau, kad net ir su 1 tipo cukriniu diabetu gyvenimas gali būti paprastas ir įprastas.
Taip pat labai džiugina, kad ir mano vaikas jaučiasi ir elgiasi kitaip. Prieš stovyklą Ugnė neturėjo draugų su cukriniu diabetu, jai buvo sunku apsiprasti su savo liga, dėl kurios tarsi būdavo nustumta į šalį, nes negalėjo kažko valgyti ar žaisti gaudynių dėl nukritusio gliukozės kiekio kraujyje. Stovykloje įvairių veiklų, pamokėlių ir žaidimų metu mano dukrytė atsipalaidavo, susirado daug draugų, su kuriais išmoko saikingai smaguriauti sveikais (o kartais ir nesveikais) užkandžiais, pailsėti, kai to reikia, stebėti savo cukriuką. Čia Ugnė tarsi paaugo keliais metais.
Penkios stovyklos dienos, šimtas to paties likimo žmonių, dešimtys pokalbių ir štai tas lūžis gyvenime, kai supranti, kad tavo vaiką užklupęs 1 tipo cukrinis diabetas – ne pasaulio pabaiga. Nuoširdžiai dėkoju už šį suvokimą ir tikiu, kad stovykloje įgytos žinios ir potyriai bus paskata niekada nenuleisti rankų ir leis pozityviau žvelgti į gyvenimą.
